Tu šliaužioji žeme ir stebi gražuolius skraidančius padange. Jie nė nemano nusileisti ir tau pagelbėti. Vietoj to jie šaiposi iš viršaus. Neapkenti jų labiau už viską. O kiekviena pykčio akimirka tampa sluoksniu tavo šarvui. Taip tu užsidarai į storą kokoną. Kas bus toliau? Imi laukti. Laukti, laukti ir neprarasti vilties. Netekęs jos neteksi viso kas tau brangu. Neteksi prasmės gyvuot. O jeigu rasi tą vienintelį... Vienintelį spindulį vilties, kuri tau suteikia stiprybės. Tada galėsi stotis ir žengt pirmyn. Tai bus pirmas tavo žingsnis į tą baugią nežinomybę. Tu išsigąsi tos tamsos, o tyla kurtins. Ta tyla apgaubs tave, tarsi tamsia skara. Bet tu drįsi žengti toliau link ten iš kur sklinda tamsa. Pakelsi taurę ir ištarsi: „Už gyvenimą!“. Nors niekas neatsakys į tavo tostą ir girdėsi tik aidą, tu nepalūši ir nuėjęs į tikrą tamsą išvysi blyškų žiburėlį. Šviečiantį vis stipriau ir stipriau. Tada tu patikėsi, kad yra viltis. Viltis išlįsti iš to nelemto kokono. O tau tikint kokonas ims skilti ir tu išvysi šviesą. Tada tavo širdis atras jėgų ir tu išskleisi sparnus. Trumpam pats apaksi nuo jų grožio. Įvyks ir dar vienas stebuklas – tau suplakus sparnais pakilsi ir imsi sklęst oru. Iš aukštai visi tavo draugai atrodys tokie maži... Bus lengva pasijuokt iš jų, bet tik tu sprendi ar nori tapt kvailiu ir tokiu kokių tu nekentei, ar nori likt geros širdies: visiems padėt ir džiaugsmą jiems suteikt. Jei rinksies pastarąjį variantą galiausiai pats patirsi džiaugsmą. Šypsnis tavo veido liudys tavo laimę padedant mažiems. Taip tu rasi, to kas vadinama gyvenimo turtu – draugų. Bet tada kai laimė tavo bus begalinė, o meilė liesis per kraštus, tu nuosmukį patirsi didelį. Juk gyvenimas kaip pasivėžinimas amerikietiškais kalneliais – tai vieni pakilimai ir nuolydžiai. Nes laimė niekada nebūna amžina. Tuomet gulėdamas bejėgis ant asfalto susimąstysi: ar nereikėjo kilti? Kam aš nusileidau pas tuos kirminus šliaužiojančius pažemiui? Galiu tau neabejojus atsakyt, kad dabar tu mirsi, bet taip pat neabejoju, kad turi draugų ir jie liūdės dėl tavo nesėkmės. O jei būtum pasirinkęs kilti į aukštumas būtum miręs vienas ir niekam nereikalingas. Tada tau dar labiau skaudėtų širdį ir užmerktum akis liūdnu veidu. O dabar tu turi pasirinkimą - gali grįžti pas tuos, kurie tau rūpi ir kuriems tu rūpi arba paskutines gyvenimo minutes likti vienam. Jei nebūsi visiškas pusgalvis pasirinksi mirtį vienam ir neteiksi skausmo tiems, kuriuos tu myli. Ir tada tu apklojęs sparnais save patį, mirsi. Tačiau žinodamas, kad kažkam rūpi tu mirsi su sustingusia šypsena veide...