Aš įsimylėjau.
Įsimylėjau tą tylą, kurią sukuria žmogus kalbėdamas.
Aš įsimylėjau skambančio telefono garsą.
Aš įsimylėjau erelio klyksmą prieš sugaunant grobį.
Aš įsimylėjau saulę, kuri pernelyg greitai pasislepia už horizonto.
Aš įsimylėjau kepamo obuolių pyrago kvapą.
Aš įsimylėjau laukimą ir jo skausmą, kurį ištvėriau laukdama tavęs.
Aš įsimylėjau braškinių ledų skonį.
Aš įsimylėjau norą mylėti.
Gyvename tik kartą,
Bet ar reikia daugiau?
Juk nereikia...
Pakanka to veriančio skausmo,
Ašarų, šaltesnių už kalnų vėją,
Tų nelemtų blogų atsiminimų,
Tų akimirkų, kai jauteisi niekam nereikalinga
Ir tų žodžių, kurie žeidė širdį.
Žinoma, tu pasiilgsi tų guodžiančių apsikabinimų,
Šiltų mylimo žmogaus bučinių
Ir žvilgsnių verčiančių nurausti...
Bet gerai pagalvojus - ar verta vėl tai išgyventi?
Visas tas akimirkas...
Ir ne po vieną, o visas kartu.
Įskaitant ir tą, kai jis išeina...
Miegok ramiai,
Viskas bus gerai.
Kai tu pabusi,
Nieko nebus įvykę.
Manęs nebebus.
Aš nuskrisiu pienės pūku
Pasiklydusiu laukinių gėlių pievose.
Vėjo nešamu vis tolyn ir tolyn...
Būsiu tik ryto rasa
Išgaravusi dienos kaitroje.
Aš virsiu balta gulbe ir nuskrisiu link horizonto.
Ten, kur tu manęs niekada nepasieksi.
Aš liksiu pamirštas sapnas.
Ir tebūnie jis niekam niekad neberūpės.
Miegok ramiai.
Viskas susitvarkys ir taps praeitimi.
Užmerk akis.
Ir aš išnyksiu.