Skiriu šią knygą mylimai Mamai, kuri visad bus mano Pasakų Princesė...
„-Pasakų princesė!-pakartojo Karlsonas, ir jo akys sublizgėjo. Jis ilgai juokėsi, paskui nužvelgė dėdę Julijų, palingavo galvą ir vėl pradėjo kvatotis.“
Pirmas skyrius:
Našlaičių prieglauda septynioms dienoms
„Šiuose laukuose rudenys atšiaurūs. Bet vis dėl to, geriau negu vasarą. Per karščius, čia vis laksto bjaurūs vaikiščiai ir vis nugvelbia kokį apdarą nuo mano kaliausės“- galvojo Robertas Hartlis sėdėdamas krėsle prie krosnies ir drožinėdamas. Jis buvo šykštus ir bjauraus charakterio žmogus. Žmonės miestelyje kalbėjo apie jo širdį. Pasak jų, jo širdis buvo tokia maža, kad joje netilpo nei kruopelytė meilės. Šio jausmo jis nejautė niekam, net sau pačiam. Jis sąmoningai žinojo, kad yra šiurkštus žmogus, bet net ir tai suvokdamas jis nepajėgė pradėti keistis. Jis neturėjo tikslo keistis, nes nežinojo koks gyvenimas yra gražus. Nes niekas jam to grožio neparodė. Jis buvo vienišas, nemielas, trisdešimt penkerių, ne laiku susenęs dėdė su pasišiaušusiais ūsais po nosimi.
Tą vakarą, kai jis sėdėjo prie krosnies ir mąstė kokia vieline tvora aptvers savo laukus, kad vaikiščiai nebelįstų prie jo kaliausės, kai kas stovėjo prie jo trobelės durų ir nedrįso pasibelsti. Tai buvo miestelio meras, ponas Glintounas. Jis buvo gan drąsus žmogus, kitaip ir nebūtų tapęs meru, tačiau jis visad nemėgdavo lankytis pas poną Hartlį. Ponas Glintounas vis stengdavosi pasiųsti čia ką nors kitą, kad pačiam nereiktų belstis į šiuos laukus. Tačiau šis reikalas buvo pernelyg svarbus, kad galėtų jį patikėti kam nors iš savo padėjėjų. Nors jo padėjėjai ir buvo sąžiningi bei dori žmonės, vien šių savybių šiam darbui atlikti neužtektų. Tam reikėjo didelės drąsos, atsakingumo, valdingumo ir gal net šiek tiek įžūlumo. Ir visą tai turėjo tik jis, ponas Glintounas. Todėl šįsyk pabėgti jam nebuvo galimybių.
Galiausiai ponas Glintounas, sukaupęs visą savo turimą drąsą, pasibeldė į menkosios
trobelės duris. Ponas Hartlis išgirdęs beldimą piktai suurzgė; tarsi iš saldaus miego pažadintas šuo pasisuko į tą, kuris drįso sudrumsti jo ramybę. Kai jis staigiu ir piktu judesiu atvėrė girgždančias trobelytės duris, miestelio merui, ne šiaip kokiam bailiui, pasirodė, kad atvyko ten, kur žmonės nepageidaujami. Taip ir buvo. Skaidri ugnis plaikstėsi krosnyje, šaltas vėjas papūtė nuo laukų. Ponas Glintounas atsigręžė į laukus sau už nugaros, tarsi ieškodamas pagalbos, ar bent patarimo, tačiau ten testūksojo ne itin svetingai jį pasitikusi kaliausė. Tarpduryje stovėjo vyriškis pasišiaušusiais ūsais ir visai nespinduliavo džiugesiu dėl nelaukto svečio. Tačiau miestelio meras puikiai žinojo prašymo, dėl kurio čia buvo atėjęs, svarbą, todėl drąsiai pasisveikino:
-Mielas drauge, gal įsileisi po ilgos kelionės atšiauriuose žiemos vėjuose sužvarbusį
svečią?
Robertas Hartlis, dar žinomas kaip ūsuotasis vyriškis, atsiduso ir plačiau atvėrė trobelės duris, tarsi norėdamas įsileisti gryno oro, kuris netrukus su vėjeliu išgujo nusėdusias dulkes iš trobos. Ponas Hartlis tarė:
-Žinoma, kaip aš, mandagus ir paslaugus žmogus nepriimsiu seno draugo į savo menką ir apgriuvusią gūžtelę...
Jis niekada nebuvo labai mandagus ar paslaugus, bet prieš miestelio valdžią jis buvo nuolankus. Poną Glintouną nustebino pono Hartlio mandagumas, jis retą kartą taip valdydavo savo nežinia iš kur vis paplūstantį pyktį ir susierzinimą.
Ponas Glintounas atėjo ne vienas; tada buvo eilė nustebti ponui Hartliui. Į pono Glintouno raukšlėtą ranką įsikibusi ėjo maždaug penkerių metų mergaitė. Ji buvo apsitaisiusi trumpais kailinukais, drebėjo. Nesuprasi ar ją krėtė drebulys nuo šalčio, ar nuo baimės įžengus į vyriškio pasišiaušusiais ūsais valdas. Ponas Hartlis pastebėjęs mergaitę baisiai sutriko, vos įstengė pajudėti. Nors jis retai kada domėjosi miestelėnų gyvenimu, tikrai būtų nugirdęs jei miestelio meras būtų turėjęs dukterį. Galiausiai jis paliko šį klausimą ateičiai. Kai jis, svečiams suėjus į vidų, užtrenkė girgždančias menkosios trobelės duris, mergaitė išsigandusi net pašoko ir pasislėpė už pono Glintouno kojos. Rūpestingas dviejų sūnų tėvas, ponas Glintounas paglostė mergaitės galvą galvodamas: „pratinkis, mažyle, pratinkis“, tačiau to neištarė garsiai. Mergaitė greitai nurimo. Ponas Hartlis nesukdamas sau galvos nužygiavo prie virdulio; žmonės dažnai baisėdavosi jo judesiais. Jis užplikė arbatos ir padavė svečiams įsitaisiusiems krėsluose.
-Ir kokie vėjai jus čia atpūtė, pone Glintounai?-kuo mandagiau pasidomėjo Robertas Hartlis, tačiau jo balsas nuo bandymo paversti jį švelnesniu ėmė drebėti, kone gargaliuoti.
-Atėjau čia su vienu prašymu.-nusišypsojo ponas Glintounas.
Jo veide tarsi pradėjo kas spindėti. Akys ėmė šmaikščiai žybčioti. Šitaip būdavo visą
laiką, kai ponas meras suvokdavo esąs pranašesnis pokalbyje. Ne veltui jo pavardė Glintounas*. Robertui Hartliui buvo labai įdomu, ko miestelio merui prireikė iš jo, tačiau pastebėjęs šelmišką jo akių žybsėjimą jis stengėsi nuslėpti savo smalsumą. O ponas meras jį tik erzino pasiryžęs pateikti prašymą tik tada, kai ponas Hartlis sukais iš smalsumo. Glintounui, žinoma, patiko būti pranašesniam, kaip ir kiekvienam būtų patikę jo vietoje, bet jis žinojo, kad tai truks neilgai...
-Norėčiau, kad susipažintumėte.-tarė jis.- Čia ponas Robertas Hartlis, Lize. O ši maža mergaitė – Lizė Meriloudson.
Ponas Glintounas prisitraukė savo krėslą arčiau Roberto Hartlio ir toliau kalbėjo pašnibždomis:
-Jos motina baisiai serga. Vėžys. Ji sako, kad prieš mirdama, o pagal jos būklę sprendžiant tai nutiks gana greitai, ji nuspręs kam atiduoti savo dukterį... Bet dabar... Ji neturi su kuo gyventi, pone Hartli.-nejučia ponas mero žybčiojimas akyse dingo, jis ėmė prašyti.
-Juk jūs nemanote prašyti manęs, kad ją priimčiau pas save?- Robertas Hartlis net sustingo nuo tokios minties.
-Būtent to ir žadu paprašyti, mielas drauge.
-Ką, jūsų manymu, aš su ja veiksiu?!-prarado savitvardą Hartlis.- Aš gyvenime nesu prižiūrėjęs kūdikio!
-Likite blaivaus proto, pone Hartli, jai jau penkeri. Po dvejų metų jai teks lankyti mokyklą. Ji nebėra kūdikis. Be to... tai tik iki ponia Meriloudson susitars su giminėmis, kad paimtų jos dukterį. Tai truks tik kelias dieneles...
-Kelias dieneles!-pasiuto vyriškis su pasišiaušusiais ūsais, kurie ėmė nervingai krutėti.- Argi jūs nežinote ką vaikas gali padaryti per kelias dieneles?! Kodėl neprašote prižiūrėti tą mažą neklaužadą kitų miestelėnų?
-Juk ir pats suprantate, kad visi kiti miestelėnai apsikrovę vaikais. O jūs toks vienišas...
Miestelio meras palietė skaudžią temą. Robertas suprato, kad meras sako tiesą, bet neturėjo jokio noro tai pripažinti garsiai ir toliau pešėsi, atrodė, kad net aršiau, nei pirma:
-Jos tėvas miręs kare.
Mintyse Robertas sumurmėjo: „O“. Lizė, visą tą laiką tylėjusi, pravirko. Bet ir tai darė tyliai... Jokio kūkčiojimo, tik sūrios ašaros arbatoje ir alsavimas. Tas mielas ponas atsivedęs ją čia ir ūsuotasis vyriškis net nepastebėjo mergaitės emocijų protrūkio, o ūsuotasis ponas negailestingai tarė:
-Aš nežadu tapti našlaičių globos namais.
-Kartoju: tai tik kelioms dienoms.-kartojo Liudvikas Glintounas.
-NĖ UŽ KĄ,-garsiai ir aiškiai ištarė Robertas Hartlis.- Netgi kelioms dienoms.
-Po galais, juk jai penkeri ir ji liko be namų!-nebesitvardė Liudvikas Glintounas.
Jo balsas nuskardėjo per laukus ir netgi kaliausė išsigandusi (arba nuo stipraus vėjo) pametė kepurę. Robertas ir Lizė išpūtė akis. Miestelio meras, Liudvikas Glintounas buvo visad švytintis arba labai besitvardantis žmogus. Niekas nė negalėjo nutuokti, kad jis gali šitaip supykti.
Nors ir apstulbintas pono Glintouno balso, Robertas Hartlis mintyse vis kartojo: „ Nė už ką, nė už ką...“, tarsi šitai kartodamas bandytų dar labiau sau įteigti kokie vaikai yra nusikaltėliai.
***
-Šiuose namuose yra šiokios tokios taisyklės. Ir nors tu čia užsibūsi neilgiau kaip savaitę, jas žinoti privalai.-griežtai tarė ūsuotasis vyriškis, kitam vyriškiui išėjus pro duris.
Net ir pats Robertas Hartlis nežinojo kam pasidavė – nežinia iš kur išdygusiam pono miestelio mero valdingumui ir įžūlumui ar tos mažos mergaitės, Lizės ašaroms... Vėliau Robertas supras, kad tą kart jis nepasidavė niekam, nebent pačiam sau arba likimui...
Lizė, išgirdusi griežtą Roberto toną, linktelėjo ir klausėsi ištempusi ausis.
-Jokių bereikalingų ašarų.-tarė ponas Hartlis.
Lizė klusniai nusivalė skruostus.
-Jokių zyzimų: „Noriu ten, noriu to“.
Lizė rimtu veidu linktelėjo. Robertas susiraukė, tarsi pranašas bandantis nuspėti kokių bėdų per vieną savaitę gali kilti su tuo vaiku.
-Ir visi daro tai ką aš liepiu, tada kai liepiu.
Nežinia kodėl Lizė taip klausė Roberto. Dėl to, kad jis buvo didelis ir griežtas? Dėl to, kad ji buvo gerai išauklėta? Dėl to, kad jis jai patiko? Juk jo autoritetas turėjo sumažėti vos jis nusileido ponui Glintounui. Dabar jai buvo beveik visiškai aišku, kad viršiausias čia ponas meras. Tačiau jai kažkuo pasirodė mieli tie Roberto pasišiaušę ūsai ir ji vos įžengusi pro duris jį pamilo, nesvarbu, kad jis buvo piktas dėdė. Ji tiesiog jį pamilo...
* Glint – spindėjimas, žybčiojimas ( angl. ).
Robertas Hartlis prisitraukė savo krėslą arčiau krosnies ir vėl ėmė drožinėti.
-Ką drožinėji, dėde?-linksmu balseliu paklausė Lizė.
-Nežinau.-paniuręs atsakė Robertas.
-Kaip galima kažką drožinėti ir nežinoti kas iš to išeis? Juk gautųsi visiška nesąmonė...-filosofavo mažoji mergaitė.
-Galbūt... O gal ir ne.
-Aš manau, kad tu tiesiog nenori pasakyti man ką drožinėji...
-Visko gali būti.
-Tai bus staigmena?
-Gal.
Lizė nutilo. Ji atsisėdo ant kilimo, šalia pono Hartlio krėslo ir mėtė drožles į židinį. Jie abu tylėdami darė tai, ką kiekvienas darė, Lizė retkarčiais atsisukdavo žvilgtelėti į ūsuotojo dėdės veidą. Po kelių valandų ir ūsuotasis dėdė probėgomis nužvelgdavo mažosios našlaitės veidą. Ji tapo keistai tyli. Nepasakytum, kad liūdna, tikrai ne. Tiesiog ji nekalbėjo ir tiek...
-Koks ten sakei tavo vardas?-prakalbo ūsuotasis dėdė.
-Elizabeta Meriloudson. Bet visi mane vadina Lize.
-Aišku, aišku...
„Jai nelabai tinka jos pavardė. Ji neatrodo nei ryški asmenybė*, nei dėl ko nors labai linksma**, o kaipgi bus, jeigu ką tik prarado namus?“ - mąstė ponas Hartlis.
Jam, kaip vienišiui nepatikdavo, kai kas nors trainiodavosi aplinkui, bet kai tas kai kas dar ir tylėdavo lyg laikydamas kokią paslaptį užanty, jis jau nepakęsdavo. Tačiau jis valdėsi. Šiandien jis jau buvo pratrūkęs. Dienos norma.
-Tau nekaršta? Nusivilk kailinukus.-beveik draugiškai patarė jis.
Lizei buvo karšta, jos veidas buvo įraudęs, tačiau ji nežinojo kur pasikabinti
kailinukus ir nedrįso klausti ūsuotojo dėdės, kad jis nesusierzintų nuo per dažno jos klausinėjimo. Kaip penkerių metukų mergytė ji buvo labai protinga.
-O kur juos pakabinti?-paklausė sagstydamasi kailinukų sagas.
Robertas parodė į pakabą prie durų. Mergaitė šokinėjo ir stiebėsi, ir vėl šokinėjo, bet pakabos nepasiekė. Ūsuotasis dėdė trumpai atsidusęs priėjo ir pakabino jos kailinukus ant laisvos pakabos. Pamačiusi koks dėdė jai malonus, ji tapo drąsesne suprasdama, kad ir jis jai kažką jaučia. Ji tiksliai negalėjo pasakyti kas tai, praėjo per mažai laiko. Ji nežinojo, kad tai – auganti jo širdis.
-Dėde Robertai, aš išalkau.
Robertas sutriko. „Hmm...”-pagalvojo jis.- „Ir ką aš tau duosiu užvalgyti jeigu mano šaldytuve - vien morkos ir salierai?“-galvojo jis. Jis nežinojo, o gal nedrįso pripažinti, kad žino, jog tai, ką jis dabar daro vadinama rūpesčiu. Jis apsitaisė kailiniais ir liepęs mergaitei pasėdėti prie židinio, išėjo į miestelį apsipirkti.
***
Vos išėjęs pro pono Hartlio trobos duris, jis, Liudvikas Glintounas, miestelio meras, žmogus, kuris nė karto gyvenime nėra padaręs pakankamai didelės klaidos, kad tektų graužtis, karštligiškai mąstė. Mąstė ar gerai pasielgė atiduodamas tą vaiką Robertui Hartliui. Jis bijojo. Jeigu kas nors tai būtų sužinojęs, tikrai būtų nepatikėjęs. Jis niekada nebijodavo. Bet dabar bijojo. Bijojo kokią įtaką Lizei padarys savaitė pas poną Hartlį. Iš pat pradžių, kai jam ši mintis vos buvo šovusi į galvą jis buvo įsitikinęs, kad ta miela mergaitė padarys gerą įtaką tam ūsuotam pabaisai. Tačiau dabar baiminosi, kad per jo klaidą ir mergaitė gali tapti šiurkšti, pikta. Tokios klaidos jam būtų neatleidusi ne tik jo motina, bet ir jis pats. Porą kartų jis net norėjo apsigręžti ir atitaisyti savo įsivaizduojamą klaidą, bet atsigręžęs jis vis matydavo tą baisią, kepurę pametusią kaliausę ir vėl nusigręždavo. Bet grįžęs namo jis viską, tarsi paliko už slenksčio. Jis pasinėrė į šeimos gyvenimą ir stengėsi kuo ilgiau ten užsibūti, kad nereiktų prisiminti įsivaizduojamų vargų, kurie vėliau tik kels juoką.
***
Kai ponas Hartlis grįžo namo, Lizė jau miegojo ant kilimo. Robertas galėjo supykti, kad be reikalo trenkėsi į parduotuvę, tačiau jis tik sumurmėjo „bus pusryčių rytoj“. Juk nėra nekaltesnio ir didesnę ramybę skleidžiančio dalyko, kaip miegantis vaikas. Jis sustūmė du krėslus atsuktus vienas į kitą ir įtaisė mergaitę viduryje, netgi apklostė ją visokiomis vilnonėmis antklodėmis ir pagalvėmis, nors svetainėje buvo beveik karšta. Žvelgdamas į ją miegančią, jis pajuto kažką, kas jį privertė nurausti.
* Loud – garsus, išsiskiriantis, rėžiantis akį (angl.).
** Merry – linksmas (angl.).
Matyt, jis pasijuto pernelyg motiniškai, todėl tik tarė „Labanakt“ ir pats nuėjo miegoti.
***
Pirmoji ryte pabudo Lizė. Robertas atsikėlė pažadintas jos bruzdesio virtuvėje. Kai jis dar visai mieguistas, vis kasydamasis ūsus atšlepsėjo į virtuvę, ji pasilipusi ant virtuvinės kėdės, kad pasiektų virtuvės spinteles, gamino sumuštinius. Visko jiems pagaminti vakar buvo nupirkęs Robertas, nujausdamas, kad mažylei patiks toks maistas. Ir jai patiko. Ji nemėgo naminio maisto, kurį gamino ir valgė tėvai bei seneliai. Jos mama, tarp kita ko, retai kada gamindavo, todėl Lizė buvo pripratusi valgyti dribsnius su pienu ir kitus greitai paruošiamus valgius, nors ir ne tokius sveikus. Prie to buvo pripratę daugelis to meto vaikų, vien dėl to, kad jų motinos trykšte tryško meile savo sūnums ir dukterims, o vienas svarbiausių ir ilgiausiai išsilaikiusių dalykų buvo tai, kad jos nepajėgė savo mylimiems vaikams būti tokios griežtos, jog pripratintų prie naminio maisto. Ūsuotasis dėdė Robertas, nejučia pamilęs Lizę, taip pat kaip ir jos motina, nemokėjo pripratinti jos prie tokio maisto, kokį jis pats valgė. Ar bent jau manė nemokėsiąs.
Kai jis išsikepė bulvių ir jas valgė, Lizė keistai į jį žiūrėjo. Jos mama niekada nekepdavo bulvių. Iš viso ji nepakęsdavo namuose bulvių. Jai prasidėdavo kone isterija, kai Lizė mandagiai (ji viską darė mandagiai) paprašydavo jos išvirti bulvių košės. Lizė smarkiai sutrikdavo ir manydavo, kad jos mamai kažkas negerai, bet ji nežinojo, kad keptos bulvės buvo mėgstamiausias jos tėvo patiekalas. Ji visai nepažinojo savo tėvo, jis mirė jai dar negimus. Lizės motina bandė jį užmiršti, ar bent prislopinti sielvartą, bet vos kas nors paminėdavo bulves, ji pradėdavo beveik spiegti, lyg mažas vaikas negavęs ledų. Todėl Lizei atrodė keista, kad dėdė Robertas valgo bulves. Tai tarsi prieštaravo jos įsitikinimams dėl šio maisto, manė, kad jos nevalgomos, nors kiemo draugai jai sakė ką kitą...
***
Dešimtą valandą (buvo pirmadienio rytas) ponas Robertas Hartlis turėjo išeiti į darbą. Lizė liko viena jo namuose. Ji visą dieną tai žiūrėdavo pro langą į kaliausę, tai sėdėdavo ant kilimo, prie krosnies ir mėtydavo skiedras į ugnį. Lengvos skiedros buvo neklusnios, paskridusios kelis colius link ugnies, jos apsisukdavo ir krisdavo atgal ant kilimo, tarsi pačios nusprendusios nelįsti ugniai į nasrus.
Tuo metu Robertas Hartlis gelbėjo gyvybes. Tai turbūt dažnai būna suprantama pernelyg tiesiogine prasme, tačiau retkarčiais taip ir reikėdavo suprasti jo darbą. Jis gelbėjo šunų ir kačių gyvybes, bet dažniausiai jis juos sterilizuodavo arba skiepydavo. Juk skiepai yra tarsi vaistai nuo ligos, todėl jie atitolina mirtį.
Žmonės dažnai manydavo, kad veterinaro darbą dirbantis žmogus tiesiog NEGALI būti šiurkštus. Tokius įsitikinimus jie palaikė iki kol „Leslėje“ įsidarbino Robertas Hartlis.
Tačiau šiandien trisdešimt penkerių metų, ne laiku susenęs ūsuotas vyriškis, vardu Robertas Hartlis į darbą atėjo beveik su šypsena. Na, bent taip pasirodė visoms seselėms ir kolegoms.
Tai nebuvo jo šypsena. Niekas net nebūtų pasakęs kokia iš tiesų yra jo šypsena, jis šypsodavosi tik, kai dar buvo mažas ir ne toks piktas. Dabar jis tiesiog buvo geros nuotaikos ir jo akys žibėjo. Nežinia, ar galima akyse pamatyti šypseną, bet pažvelgus į jo veidą tai tikrai atrodė įmanoma, netgi paprasta.
Kai jis įžengė į kačių ir šunų klinikos, bei prieglaudos „Leslė“ kiemą, akis rėžė kelis metus nepjauta žolė, neapkarpyti krūmai. Nuo to laiko, kai iš šios įstaigos išėjo jo mėgiamiausia seselė, sode augo kalnai darbo. Trūko seselių. Jų liko vos dvi. Veterinarų trys, o be to kažkas turėjo atlikti sekretorės darbus. Sodą visi buvo užmiršę, o klientai irgi priprato prie tokios aplinkos.
Ponas Hartlis taip pat stengdamasis ignoruoti šakas brėžiančias jam per kaklą ir kojas, nuskubėjo į kliniką.
-Labas rytas.-tarstelėjo sekretorės darbą atliekančiai seselei, nors niekada to nedarydavo.
Pirmasis gyvūnas, su kuriuo jam tądien teko dirbti buvo šviesiai rudas benamis šuo. Tokius šunis kasdien į „Leslę“ veždavo du prieglaudos gaudytojai su savo sunkvežimiu. Jiedu visad turėdavo užtektinai darbo, nes benamių šuniukų ir kačiukų miestelyje buvo devynios galybės, o kadangi dvejuose gretimuose miesteliuose prieglaudų nebuvo, jie darbo turėjo dar aštuoniolika galybių daugiau. Vienas iš gaudytojų buvo sukriošęs senukas, o kitas – jaunas, vos baigęs mokyklą, neturintis kantrybės mažvaikis. Juos taip ir vadindavo – senasis ir jaunasis gaudytojai. Senajam gaudytojui jau keleri metai reikėjo būti pensininku, bet jis buvo užsispyręs ožys, manantis, kad niekas jo darbo neatliks geriau už jį patį. „Leslės“ direktorius nesistengė jam įteigti, kad jis turi išeiti iš darbo, nes kol kas nerado norinčio užimti jo vietą. Tas pats buvo ir su seselių trūkumu.
Antrasis gaudytojas, senuko manymu, buvo vėjavaikis. Jam iš tiesų trūko kantrybės. Jis buvo įsitikinęs, kad gaudytojo darbas pagrįstas greičiu, o iš dalies jis buvo teisus. Taip, greitis buvo būtinas, bet jo nekantrumas buvo didžiausias jo darbo priešas ir senuko susierzinimo priežastis. Kantrybės, žinoma, reikėjo kiekviename darbe, tačiau gaudytojams tai buvo darbo pamatai. Senasis gaudytojas bandė išmokyti vaikiną palūkėti iki tinkamos akimirkos, bet jaunuolis nenorėjo būti mokomas. Jis, kaip bene kiekvienas pirmąjį darbą susiradęs vaikinas, norėjo būti savarankiškas.
Be to jam atrodė nelogiškos senuko pažiūros. Kaip galima kažko laukti, kai gyvenimo galas – taip arti? Jis mėgdavo šitaip šaipytis iš savo kolegos, kai šis jį ypač supykdydavo bandydamas kažko išmokyti.
Nors senajam ir jaunajam gaudytojams buvo sunku suderinti savo mintis, bei apmąstymus, jie buvo pernelyg pripratę vienas prie kito, kad galėtų pakeisti partnerius, kaip norėjo „Leslės“ direktorius. Abu gaudytojai, tarsi neturėjo asmeninio gyvenimo (vienas – viengungis, kitas – senbernis), todėl savo asmeniniu gyvenimu ėmė laikyti darbą. Net jei atrodė kaip du pernelyg dažnai besiriejantys priešai, iš tiesų jie buvo vienas kitam labai brangūs.
Rudąjį šunelį, kaip ir visus benamius „Leslėje“, reikėjo sterilizuoti. Toks buvo direktoriaus įsakymas. Jis norėjo sumažinti benamių šunų ir kačių populiaciją apylinkėse. Robertui Hartliui tai atrodė kvaila. Juk tie gyvuliai, šiaip ar taip, narvuose laikomi po vieną, o kad kas nors pasiimtų gyvūnėlį iš prieglaudos buvo labai retas dalykas – miestelio žmonės nespinduliavo gerumu ar atsidavimu nuskriaustiesiems. Taigi, jei koks geraširdis žmogus paima šuniuką ar kačiuką, palikuonys – jo reikalas. Tačiau direktorius buvo bailus, arba perdėtai atsargus žmogus. Jis baimindavosi, kad vieną dieną įvyks nelaimė ir visi prieglaudos augintiniai pabėgs į laisvę. Robertas juokdavosi iš tokių prietaringų žmonių, tačiau šiandien jis be ginčų dirbo savo darbą. Jam netgi buvo smagu jį dirbti. Pavakarėje jis jau ėmė nekantrauti grįžti į namus. Po valandėlės, kai visi Roberto kolegos jau išvažiavo namo, o jis pats jau kabino sterilų chalatą ant pakabos, pro „Leslės“ duris įsiveržė valdinga ponia su pūkuotais kailiniais ir lojančiu buldogu.
-Atsiprašau, bet klinika jau baigia darbą. Nuoširdžiai lauksime jūsų rytoj.-mandagiai tarė seselė atliekanti sekretorės pareigas.
-Tokį kelią čia sukoriau ne tam, kad ateičiau rytoj!-spigiai sušuko ponia su buldogu. Mano ciuciuką reikia tučtuojau paskiepyti!
-Visi daktarai jau palikę ligoninę.-sekretorė neprarado ramybės, kuri buvo būdinga tik jai vienai.
Deja, kaip tik tada registratūroje pasipainiojo Robertas Hartlis, su juodu daktaro lagaminėliu.
-Ak, sakote visi?-ponios balse skambėjo pergalės ir pašaipos gaidelė.
***
Dėl ponios su buldogu, Robertas namo grįžo tik po poros valandų. „Ciuciukas“ turėjo būti paskiepytas nuo visų įmanomų ligų.
Lizė palikta namuose visai dienai pamažu ėmė nerimauti ir tai buvo natūralu jos amžiaus mergaitei. O kai ji jau pradėjo nekantriai žvalgytis pro virtuvės langus, laukuose su savo juodu daktaro lagaminėliu pasirodė dėdė Robertas. Lizė buvo prislėgta nuobodulio, todėl baisiai nudžiugo jį pastebėjusi. Ji tiesiog išlėkė pro duris ir per laukus nubėgo pasitikti Roberto. Pamatęs mažąją mergaitę lekiančią apsnigtais, smilgomis apaugusiais laukais, Robertas Hartlis pagalvojo apie sapną sapnuotą prieš kelerius metus. Sapne Lizės vietą buvo užėmusi suaugusi tamsiaplaukė moteris. Robertą pervėrė skausmas. Nors sapne moters veido nesimatė, jis neabejojo, kad moteris buvo ta pati, kuri prieš daugelį metų sudaužė jam širdį. O juk jis ją mylėjo... Atrodė, kad tai – abipusė meilė, bet moteris dingo iš jo gyvenimo vos baigusi vidurinę. „Jai tai tebuvo mokyklinis romanas“ - mąstė Robertas. Jis tiesiog nežinojo kokį sprendimą turėjo padaryti ta moteris. Jai teko rinktis: arba jis, arba svajonė tapti puikia pedagoge. Deja tokia tapti ji galėjo nebent išvykusi labai toli. O Robertas, tai matėsi jau nuo vaikystės, norėjo visą gyvenimą nugyventi savo trobelėje. Galiausiai ji pasirinko svajonę ir išvyko netarusi nė žodžio. Ji manė, kad atsisveikinimas tik dar labiau sužeis ir jam, ir jai širdis. Tačiau ji klydo. Jei Robertas Hartlis būtų žinojęs kaip ji kankinosi prieš apsispręsdama, jam būtų buvę daug lengviau. O dabar jis manė esąs niekam nereikalingas. O mergina, nors ir nedarė to sąmoningai, ji vis vien rūpinosi savo širdimi labiau, nei Roberto. Jai svarbiau buvo tai, kad jai neskaudėtų širdies atsisveikinant.
Iš tikrųjų ta moteris sapne nebuvo ta, kuri jam sudaužė širdį. Tiesiog ji buvo vienintelė tamsiaplaukė moteris kažką jam reiškusi, todėl jis ją laikė savo sapno moterimi. Tik vėliau, po kelerių metų jis supras kas buvo ta moteris sapne.
***
-Ir niekada nebėgiok laukais be kailinukų.-griežtai tarė dėdė Robertas, sėdėdamas prie krosnies su Lize ant kelių.
Lizė nusišypsojo.
-Tu turbūt baisiai išalkusi.-tęsė Robertas.
-Nevisai. Buvau apsitepusi keletą sumuštinių.
-Sumuštiniai nėra pietūs.-jis pasodino Lizę į savo vietą ir nuėjo į virtuvę.
Lizė atitrepsėjo paskui.
-O ką tu dirbi, dėde Robertai?
-Aš esu veterinaras.
-O ką veikia veterinarai?
Robertas Hartlis, vis dar suglumintas savo sapno, prisiminė, kad jo virtuvės tarpduryje stovi ne suaugusi moteris, o maža mergaitė, Elizabeta Meriloudson.
-Veterinarai yra labai panašūs į daktarus, žinai kas yra daktaras?
-Žinau. Vieną kartą daktaras buvo atvažiavęs į mano namus. Buvo blogai pilve. Jis buvo rūpestingas ir mielas, tačiau jo prietaisas, kuriuo man lietė nugarą, buvo labai šaltas. Ar ir tu važinėji po miestelį ir klausinėji vaikų, kurioje vietoje skauda?-naiviai tarė mergaitė.
Robertas pajuto norą nusijuokti. Jis to nebuvo daręs daugybę metų, todėl jo juokas skambėjo šiek tiek gąsdinančiai ir dirbtinai, bet mergaitė to nepastebėjo. Mergaitės naivumas tikrai turėjo sulaukti kokios nors reakcijos, bet tai vis vien buvo neįtikėtina. Ta maža mergaitė išmokė tokį suniurzgusį dėdę, kaip Robertas juoktis!
-Ne, aš nevažinėju po miestelį ir neklausinėju vaikų, kurioje vietoje jiems skauda.-nusišypsojo Robertas, kai jie jau sėdėjo prie krosnies ir srėbė daržovių sriubą.-Mano darbas yra šiek tiek kitoks. Aš neslaugau tokių mažų mergaičių kaip tu ar tokių didelių berniukų kaip aš pats. Aš slaugau mažus gyvūnėlius, šuniukus,-po to pridūrė.-Ir katytes...
-Ir tu kasdien būni tarp mažų šuniukų?-iš laimės pašoko Lizė.
Tada ji kiek susimąstė.
-Bet juk tai ne darbas, tai – pramoga!-rimtuoliškai įsisprendė į šonus ji.
Jos balse galėjai pastebėti šiokią tokią pasipiktinimo gaidelę. Robertas sriūbtelėjo paskutinį sriubos lašą ir nutaisė susimąsčiusią išraišką, kaip ir Lizė, tačiau jis vos susilaikė nenusišypsojęs – jis taip seniai juokėsi, kad buvo užmiršęs koks geras jausmas apima. Tada jis susivaldė ir tarė:
-Galbūt tu ir teisi, tačiau privalau paminėti, kad mano darbas yra itin sudėtingas. Gydyti šuniukus nėra taip lengva, kaip atrodo. Dažnai nebelieka laiko pasidžiaugti pačiais šuniukais. Todėl retai kada mano darbas tampa pramoga.
-Aš vis dar linkusi laikytis savo pradinės nuomonės. Juk kiekvienas pasirenkame savo darbą patys, savo noru. O renkamės tik tą darbą, kuris mums yra priimtinas ir mėgstamas. Taigi darbas mums PRIVALO būti pramoga.
Robertas su nuostaba stebėjo kaip maža mergaitė meistriškai paneigia jo nuomonę. Jai juk tik penkeri, o jau kalba kaip akiniuota, pražilusi profesorė! O tikriausiai neseniai išmoko kalbėti! Robertas susirūpinęs, it koks senelis, pakraipė galvą. Lizė tikrai buvo ypatinga, ne kiekvienas penkiametis šitaip filosofuoja. O ir pačiai Lizei tai nebuvo kasdienybė.
Tačiau žmogus yra keista ir, turiu pasakyti, nemalonaus būdo (o gal prigimties) būtybė. Viena nemaloniųjų žmogaus savybių yra nenorėjimas pripažinti to, kas jam nepalanku. Ir nors Lizė buvo nepaprasto grožio, bei proto, deja savo kilmės ji nuslėpti nepajėgė. Kadangi Robertas paprieštaravo jos minčiai, ji paprieštaravo jojo.
Po poros valandų, kai Robertas paguldė Lizę, jis stebėdamas ją miegančią susimąstė apie jos žodžius. Juk tai buvo visiška tiesa. Jis pats pasirinko būti veterinaru. Tad kodėl jis tiek laiko nesidžiaugė savo darbu? Kodėl jis iki šiol nepajėgė nusijuokti? Ir kuo ta mergaitė tokia ypatinga, kad tik dėl jos jis ėmė juoktis? Ir štai tada įvyko lūžis. Robertas smarkiai pasistūmėjo į priekį, rodos perlipo tris pakopas. Jis išmoko pripažinti. O šito nebuvo padarę daugybė, nors ir gero būdo, žmonių. Žinoma, nuo žmogaus prigimties jis nepabėgo. Jis, kaip ir kiekvienas, vis dar mėgs ginčytis. Tačiau svarbiausia buvo tai, kad jis išmoko pačiam sau pripažinti daugybę dalykų, o svarbiausias iš jų, aišku, buvo vienas: „Myliu tave, Elizabeta“-sušnibždėjo jis ir nuėjo miegoti.
***
Antradienio rytą pirmasis pabudo Robertas. Jis tyliai, stengdamasis negirgždinti lovos spyruoklių ir vietomis pelėsiu aptrauktų grindų lentų, nuslinko prie Lizės „lovos“. Tai buvo tie patys du ragus surėmę krėslai. Buvo ankstyvas rytas, vos penkios valandos. Robertas stovėjo ir stebėjo Lizę. Miegodama ji atrodė lyg angeliukas. Panirusi į baltą pūkinę antklodę ji savo vaikiškais veido bruožais stebino ūsuotąjį dėdę, jai iš tiesų trūko tik spindinčios aureolės ir, rodos, būtų pakilusi aukštai į dangų.
Mažutės mergaitės veido bruožai buvo stulbinami. Jie buvo ryškūs, pabrėžiantys kiekvieną kontūrą. Žandikaulis buvo anaiptol ne bukų kampų, ne, jie atrodė beveik aštrūs. Skruostai nebuvo vaikiški. Nosies galiukas buvo ne pernelyg aštrus, bet neturėjo tokio burbuliuko, kokį turėjo beveik kiekvienas jos amžiaus vaikas. Jos bruožai neatrodė vaikiški, bet akys... Jos spindėjo vos ne kaip pono Glintouno. Jos buvo panašios į tyrą vaikiškumo šaltinį ir kartu atrodė protu tuoj pralenks visą miestelio valdžią. Kada nors taip ir bus, bet kol kas ji buvo užsimerkusi ir Robertas nematė to protingo jos žvilgsnio. Jis tematė jos tankias blakstienas ir užkritusią tamsių plaukų sruogą ant kaktos. Mergaitei iškvepiant Robertas pajusdavo cinamono ir švelnios vanilės dvelksmą. Šie kvapai taip susipynė, kad jų atskirti buvo nebeįmanoma ir tai tapo asmeniniu Lizės kvapu.
Po kiek laiko Robertas pastebėjo tarp krėslų, ant kurių ji miegojo, tarpą. Lizė vis smarkiau muistėsi, plyšys tikrai nesuteikė jai patogumo. Robertas nuslinko ir pastūmė krėslą, taip švelniai, kaip tik leido jo sunki ranka. Tačiau sustumiami krėslai vis vien nestipriai įgnybo mergaitei į šlaunį ir ji pabudo. Vos pramerkusi akis ji nieko nepastebėjo, bet apsidairiusi pamatė Robertą ir tarė:
-Labas rytas, dėde Robertai.
-Labas rytas, Elizabeta.
***
Tą valandėlę prabudo ir Liudvikas Glintounas. Vos pasigirdus trenksmui gretimame kambaryje, jis tučtuojau, palikęs miegančią žmoną, nulėkė ten. Atvėręs duris pamatė tamsoje prie rašomojo stalo sėdintį savo jaunėlį sūnų, paauglį. Jo vardas buvo Džordžas Glintounas, jam buvo trylika ir jo širdis buvo sudaužyta. Jo tėvas rūpestingai užvėrė duris, Džordžas neatsisuko. Tėvas tyliai priėjo ir paklausė:
-Kas nutiko, sūnau?
-Nieko, Tėve... Nieko.
Ponas Glintounas, žinoma, tuo nepatikėjo, bet daugiau neklausinėjo. Jis pastebėjo Džordžo rankose įrėmintą nuotrauką sudužusiu stikleliu. Joje šypsojosi daili, šviesiaplaukė mergina, o ant jos skruosto telkšojo kraujo dėmė. Liudvikas pažvelgė į sūnaus rankas. Delnas buvo kruvinas. Jam nė nekilo abejonės kas čia nutiko, nes panašiai buvo ir kitam jo sūnui vyresniam keleriais metais. Buvo matyti, kad besišypsanti mergaitė, kurios nuotrauka jau porą metų puikavosi ant Džordžo naktinio stalelio, jį įskaudino. Šis buvo perpykęs dėl nepateisintų vilčių ir iš sielvarto sudaužė jos nuotraukos stiklelį. Liudvikas padavė berniukui servetėlę nusivalyti kraują ir uždėjo sunkią ranką ant jo peties. Džordžas pasuko galvą į tėvą ir ponas Glintounas pamatė tamsoje blykčiojančius vandens lašelius jo akyse.
***
Kai Robertas pasiūlė Lizei praleisti dieną su juo, darbe, ši besąlygiškai sutiko – tikrai netroško dar vienos nuobodžios dienos ant kilimo, mėtant drožles į krosnį. Bet kai jis dar paminėjo galimą apsilankymą pas jos motiną, ji jau nebesitvėrė iš džiaugsmo ir nekantrumo.
Pavalgę pusryčius ir apsikamšę kailiniais, jie išėjo laukan. Robertas vienoje rankoje nešėsi juodąjį daktaro lagaminėlį, o į kitą ėjo įsikibusi Lizė.
Vienintelis dalykas, kuris Lizei atrodė gąsdinanti šiuose laukuose, buvo toji kepurę pametusi kaliausė. Ji buvo apsitaisiusi sudriskusiais ir tabaluojančiais skarmalais, o be kepurės ji atrodė dar baisiau. Jos veidas buvo išdrožinėtas dailiai ir rūpestingai, bet ji anaiptol nesišypsojo, o dar ta šviečianti plikė...
-Kodėl ten stovi ta baisi lėlė?-paklausė ji išeinant pro vartelius.
Robertas atsisuko į kaliausę.
-Ji baido varnas.-atsakė.
-Kam reikia baidyti varnas?-nusistebėjo mergaitė.
-Kad neliestų to, kas skirta ne joms.
-O kas tą lėlę ten pastatė?
-Aš.
-Ką varnos iš tavęs atėmė?
-Kol kas dar nieko.
-Tai kam jas baidyti, jei jos tau nieko blogo nepadarė?
-Kad ateityje nepadarytų.
-O ką jos gali padaryti?
-Nieko, nes ten yra kaliausė.
Keletą minučių abu ėjo tylėdami ir apgalvodami vienas kito žodžius. Iš tiesų Robertas tą kaliausę ten pastatė lyg ženklą vaikiščiams, kad jie nelįstų į baisiosios kaliausės savininko valdas, bet įžūlesnių vaikų ji negąsdino. Robertas niekada nieko neaugino tuose laukuose, anksčiau pats sau teisindavosi, neturįs laiko. Tylą nutraukė Lizė:
-O iš kur gavai tą lėlę?
-Ji vadinama kaliause. Ją išdrožiau pats.
-Taip, išdrožiau.-minutėlę, įkvėptas Lizės susižavėjimo, Robertas leido sau pasinerti į puikybę ir pasididžiavimą savimi.
***
Tuo metu Lizės motina, ponia Meriloudson jautėsi ypač blogai. Neskaitant dilgčiojančio skausmo, ji dar buvo pasiilgusi savo dukters. Tiesa, dokumentai dėl Lizės globos perdavimo jos tetai, jau buvo sutvarkyti, bet ji įkalbėjo poną Glintouną neskubėti Lizės išvežti pas tetą ir iki savaitės galo palikti ją šiame miestelyje, ten kur ji laikinai buvo apgyvendinta. Ponia Meriloudson žinojo, kad jos dukra kol kas gyveno su ponu Hartliu ir ji bijojo dėl dukters nemažiau, nei ponas Glintounas, tačiau ji pasitikėjo savo dukterimi ir suprato, kad greičiau ji darys įtaką ponui Hartliui, nei šis – jai. Be to jos pačios noras turėti dukterį netoliese iki savo mirties buvo labai stiprus, o Lizės teta gyveno už daugybės mylių. Ir tai, kad Lizė neaplankė motinos nebuvo taip svarbu...
***
Ponas Hartlis su panele Meriloudson puikiai praleido laiką „Leslės“ klinikoje. Lizė stebėjo viską, ką darė Robertas. Ji stengėsi įsidėmėti kiekvieną jo judesį, nors ir nelabai suprato ką jis daro su tais šuniukais ir katytėmis, bet nenorėjo jo trukdyti savo įkyriais klausimais. O Robertas tiesiog džiaugėsi tylia Lizės draugija ir nebe taip skubėjo baigti darbą, kaip vakar.
Kiekvienas augintinį atsivedęs žmogus būdavo maloniai nustebintas, kad klinikoje tarp paniurusių ir į savo darbus įjunkusių seselių, bei daktarų, sėdi maža, linksma mergaitė. Kiekvienas leisdavo prieš Roberto atliekamai apžiūrai, Lizei paglostyti savo augintinius.
Tik viena ponia, kartu su savim, bei savo juoda kate, atsivedusi tris mažus savo vaikus, kurie laukiamajame sukėlė didžiulį šurmulį, neleido Lizei stebėti katės sterilizavimo. Lizei klusniai išėjus į laukiamąjį, ponia užsipuolė Robertą, kam jis neprižiūrįs savo dukters ir jos psichikos, kuriai daroma žala, kai ši stebi tokius dalykus, kokie yra ne pagal jos amžių. Po ponios apsilankymo, Robertas ir pats nebeleido Lizei stebėti sterilizavimo, tačiau skiepus ji matė ir Robertas dėl to visiškai nesijaudino.
***
Popietei einant į pabaigą daktarai ėmė skirstytis, o Robertas su Lize – irgi. Švariai nusiplovę rankas ir apsitaisę kailiniais, jie patraukė link miestelio ligoninės.
Jiems įžengus į palatą, ponia Meriloudson jau manė mirsianti iš sielvarto, bet pamačiusi Lizę ji taip staigiai atsigavo, kad atrodė ir fizinis skausmas mažta. Lizė pamačiusi motiną apsidžiaugė ne ką mažiau. Vienintelis toje palatoje ne toks džiaugsmingai nusiteikęs atrodė Robertas.
Lizė apsikabino mamos kaklą, o mama pro mažylės petį, stebėjo Roberto veidą. Ji stengėsi pastebėti kokie jausmai jį užplūdę, bet Robertas apsitaisė veidą šalta kauke.
-Ar ponas Hartlis tavęs neskriaudė, Lize?-paklausė motina.
-Skriaudė? Ne! Jis man labai geras! Darė man sumuštinius pusryčiams, nors pats nė karto nevalgė! Šiandien jis nusivedė mane į savo darbą. Jis veterinaras, žinojai, mamyte? Labai daug žmonių veža jam pagydyti savo augintinius. Be to dėdė Robertas atsivedė mane pas tave, tad kodėl jis turėtų mane skriausti?-kupina įspūdžių plepėjo Lizė.
Robertas droviai nusišypsojo. Ponia Meriloudson irgi nusišypsojo, bet negalėjai suprasti kam šypsena buvo skirta – Roberto geraširdiškumui, Lizės nepertraukiamam plepėjimui ar pačiai sau. Lizė dar ilgai mamai pasakojo ko patyrė per tas kelias dienas su Robertu ir visi prisiminimai buvo džiugūs. Ponia Meriloudson vis žvilgčiojo į Robertą, o šis jau nebesiklausė Lizės liaupsių, jis degė iš smalsumo ir minutėlę, kai Lizė nutilo atsikvėpti, jis tarė:
-Kitą savaitę, kai Lizei mano globos nebereiks, kur ji bus išvežta?
Ponia Meriloudson nusišypsojo lyg to klausimo ji būtų laukusi visą tą laiką nuo jų įžengimo į palatą.
-Pas mano seserį, į Longvilį.
-Pas tetą Merę?-įsiterpė Lizė.
Teta Merė gyveno už daugybės mylių esančiame Longvilyje. Ji turėjo keturis mažamečius vaikus ir geriantį vyrą. Ponia Meriloudson būtų galėjusi padaryti bet ką, kad tik Lizė negyventų toje šeimoje, bet ponas Glintounas reikalavo, kad naujaisiais Lizės globėjais taptų tik patys artimiausi jos giminės, todėl Lizės motina neturėjo kitos išeities. Jos sesers šeimoje visad būdavo tikras košmaras: vyras pragerdavo kone pusę savo algos, keturi vaikai anaiptol, angeliukais nebuvo, o pati Merė buvo vienintelė visiems norinti gero, bet negalinti persiplėšti. Ji nedirbo, nes negalėjo namuose palikti keturių mažamečių vaikų, o auklei samdyti pinigų neturėjo. Kad ir kaip gaila, Merė puikiai suvokė kokia ateitis laukė jos vaikų – nė vienas iš jų nestos į aukštąją mokyklą, nes tėvas neturi pinigų jų ten išleisti, kažin ar visi iki vieno ir vidurinę baigs. Tai ką jau čia kalbėti apie Lizę, kurios motina visą gyvenimą svajojo apie pasakišką dukters ateitį.
Lizė motinos buvo paprašyta trumpam išeiti iš palatos.
-Ar mano dukra gera mergaitė?-nei iš šio, nei iš to paklausė ponia Meriloudson Roberto.
-Žinoma, ponia. Ji tikras angelėlis. Nesu patyręs didesnės laimės ir sielvarto, nei per tas kelias dienas būdamas su ja.
-Ką reiškia „ir sielvarto“?
-Tai, kad aš myliu Elizabetą ir man gaila, kad buvimas su ja laikinas.
***
Po Lizės ir Roberto, aplankyti ponios Meriloudson atėjo ponas Glintounas. Ji vos jam įžengus į palatą sušuko:
***
Po keleto dienų, kurias Robertas stengėsi Lizei neišsiduoti esąs prislėgtas, jis pono Glintouno buvo pakviestas į ligoninę, tik šį kartą – be Lizės.
Įėjęs į palatą jis pamatė ponią Meriloudson apsuptą daktarų, jos būklė pablogėjo, bet vos Robertas buvo pastebėtas, visi daktarai buvo išvyti laukan.
-Prieikit arčiau,-skubiai, veldama raides tarė ji.- Aš turiu labai mažai laiko. Klausykit, ji – puiki mergaitė, tikras angeliukas – pats taip sakėte. Aš ir pati negaliu patikėti kaip ji Jus pakeitė per tokį trumpą laiką, tik prašau, neįsižeiskite. Mano sesuo - varginga moteris įklimpusi skolose su keturiais mažais vaikais ir girtuokliu vyru, o mano didžiausia svajonė, kad ji baigtų aukštąją mokyklą ir, kad ja būtų pasirūpinta.
Iš pradžių, dėl neklausančio ponios Meriloudson liežuvio ir per skubaus žodžių dėliojimo, Robertas nesuprato apie ką eina kalba, bet netrukus suvokė, kad kalbama apie Elizabetos Meriloudson globą.
-Juk ir pats žinote, kad ji nusipelnė kur kas daugiau, nei užaugti girtuoklių šeimoje ir tapti kieno nors tarnaite. Ji pati yra princesė, jai turėtų kas nors patarnauti. Vien jos vardas – Elizabeta – karališkas. Ji tiesiog NEGALI nebūti princese. Turime ja pasirūpinti. Taip, „turime“. Įskaitant ir Jus, pone Hartli. Nemanykite, kad nematau, koks Jūs rūpestingas tėvas galėtumėte jai būti. Ne tik galėtumėte, bet ir norėtumėte. Ar aš teisi?
Robertas suprato kur krypsta kalba. Jo akys pradėjo ašaroti ir jis sugebėjo tik linktelėti. Ponia Meriloudson tęsė:
Tačiau turite žinoti, kad man nepavyko įkalbėti pono Glintouno sutvarkyti dokumentus, kad Jūs taptumėte jos globėju, todėl man tenka klausti šiek tiek netinkamo Jūsų įsivaizdavimams klausimo: pone Robertai Hartli, ar sutiktumėte imti mane į žmonas, iš anksto paskelbti save našliu, bet nepalikti mano dukters, kurią abu mylime, našlaite?
Robertas sutriko ir paraudo, bet supratęs kiek jiems liko laiko, tvirtai atsakė:
-Sutinku ir kartu esu visiškai pasiruošęs perimti Elizabetos globą ir rūpintis ja taip, kad išsipildytų Jūsų svajonė.
-Glintounai!-pavargusiu, bet ypač spigiu balsu suspigo ponia Meriloudson, nesivargindama pridėti „pone“.
Liudvikas Glintounas tučtuojau pasirodė su keliais lapais popierių ir miestelio dvasininku palatoje. Ponas Glintounas manė, kad Robertas atsisakys tuoktis su mirštančia moterimi, bet jis taip gailėjosi Lizės, kad paruošė viską netikėtam jos išgelbėjimui.
Pirmiausia Robertas ir ponia Meriloudson pasirašė oficialius dokumentus, o tada buvo susaistyti dvasininko (miestelyje, kuriame jie visi gyveno, visad dėmesys buvo kreipiamas į bažnytines santuokas, todėl ši buvo būtina):
-Ar tu, Žanete Meriloudson, sutinki imti šį vyrą į teisėtus vyrus?
-Sutinku.-sugergždė iš paskutiniųjų ponia Meriloudson.
-Ar tu, Robertai Hartli, sutinki imti šią moterį į teisėtas žmonas?
Dvasininkas, žinoma, praleido visus „iki mirtis jus išskirs“ ir „galite pabučiuoti nuotaką“, nes tai būtų buvęs tik didžiausias pasityčiojimas moteriai gulinčiai mirties patale ir nežinia iš kur atsiradusiam vyrui, kurie tik nori išgelbėti mažą mergaitę.
-Sutinku.-atsakė Robertas Hartlis ir atsisuko nusišypsoti poniai Meriloudson ir pasveikinti su laiminga pabaiga, tačiau jo naujoji žmona jau buvo užmerkusi akis...
***
Robertas delsė grįžti namo. Jis ką tik vedė, ką tik tapo našliu ir dar tuo pačiu spėjo išgelbėti mergaitę, kurią mylėjo. Tuo pačiu, jį užgriuvo siaubinga pareiga. Jam reikėjo pranešti Lizei, kad mirė jos mama ir dar daugybę dalykų, kurie nutiko tą popietę.
Kai pagaliau jis grįžo, Lizė sėdėjo ant grindų ir nagu varinėjo per raštuotą kilimą. Jam užtrenkus duris, ji lėtai pakėlė galvą ir nusišypsojo. Jis irgi stengėsi išspausti šypseną, bet ši buvo dirbtinė ir atgrasi. Robertas pasikabino kailinius ant kabyklos. Jis abejojo kada pranešti – prieš vakarienę ar po. Jam atrodė, kad nuo tokios įtampos subloguos. Pavalgęs – apsivems, nepavalgęs – nualps. Galiausiai jis nusprendė, kad kuo anksčiau pasakys, tuo anksčiau viskas baigsis. Jis atsisėdo į krėslą ir pasisodino Lizę ant kelių.
-Lize, ar žinai, kodėl žmonės gulasi į ligoninę?-pradėjo nuo pradžios Robertas.
-Dėde Robertai, ar ji mirė?-rimtai paklausė ji.
Robertas sutriko, bet matyti, kad ji žinojo daugiau, nei jis manė. Jis vėl pasijuto bejėgis ir tegalėjo linktelėti. Lizė pravirko, bet žinią sutiko lengviau, nei galėjo sutikti bet kuris jos amžiaus vaikas. Ji jau buvo netekusi tėvo, o dabar neteko mamos, tačiau jos neteksianti ji žinojo jau anksčiau, nes matė kaip jos mama jautėsi.
Vėliau Robertas dar pranešė jai, kad ji liks su juo ir nevažiuos pas tetą, bet pasakyti, kad vedė jos mamą, nedrįso.
Antras skyrius:
Mano naujasis broliukas ir mūsų senas dėdė.
Elizabetos motina buvo labai rūpestinga. Ji nebuvo palikusi dukros globėjo be instrukcijos. Ši atkeliavo pas Robertą Hartlį jau kitą rytą. Ją atnešė vienas iš pono Glintouno pasiuntinukų, kuriuos jis pagarbiai vadindavo „padėjėjais“.
Laiške buvo rašoma:
Pone Robertai Hartli,
Tikiuosi, kad, kai skaitysite šį laišką, jau būsite mano vyras, o aš (deja) – Jūsų velionė žmona. Turiu keletą prašymų, su kuriais, manau, sutiksite ir įvykdysite.
Pirmiausia norėčiau paprašyti, kad suteiktumėte mano dukteriai savo pavardę. To prašau suprasdama, tikiuosi suprasite ir Jūs, kad žmonės stebėsis, kad Lizę auginantis vyriškis yra kitos pavardės. O aš nenoriu, kad Lizės ramybę drumstų nepailstantys smalsuoliai.
Antrasis mano prašymas yra rimtesnis – parūpinkite jai sąlygas gyventi Jūsų namuose. Norėčiau, kad prieš eidama į mokyklą ji turėtų rašomąjį stalą, o jau dešimties – atskirą kambarį. Viliuosi, kad prašau ne per daug, negu leidžia subtilus mandagumas, kurį stengiuosi išlaikyti, bet kartu trokštu savo dukrai gerų sąlygų augti ir mokytis. Taip pat norėčiau manyti, kad jai pavyks baigti aukštąjį mokslą.
Ir paskutinis dalykas, kurį noriu paminėti, kad rūpintumėtės mano dukrele. Juk Elizabeta – princesė.
Su pagarba, Žanetė Meriloudson
Ponas Hartlis instrukcijos punktus ėmė vykdyti, vos perskaitęs laišką. Pirmas jo darbas tą šeštadienio rytą buvo kabliukas kailinukams perkeltas metru žemiau, kad jį pasiektų Lizė.
Po pusryčių jis išsivedė Lizę į miestą. Ten jis nuėjo į teismą ir palikęs Lizę kalbėtis su vienu iš teismo darbuotojų, pranešė teisėjui viską apie Lizę ir kaip ji tapo jo globotine. Taip pat jis parodė velionės ponios Meriloudson laišką ir paprašė suteikti mergaitei jo pavardę. Kadangi tokiame miestelyje, kaip Stounvilis (kur gyveno Lizė su Robertu ir buvo tas teismas) buvo galimi nuosprendžiai ir be teismo posėdžių, Robertui tereikėjo pasirašyti kelis dokumentus ir Lizė tapo Marija Elizabeta Hartli.
***
Liudvikas Glintounas su savo jaunėliu sūnumi aplankė Hartlius dar tą patį vakarą, kai juos abu jau galėjai vadinti Hartliais. Jis norėjo pažiūrėti kaip laikosi Lizė po tiek negandų ir tuo pačiu prablaškyti savo sūnų.
Kai jis pamatė puikiai nusiteikusią Lizę besikalbančią su Robertu prie krosnies, pamanė, kad Lizei dar nebuvo pranešta apie motinos mirtį, bet Robertas patikino, kad ji tai žino. Ponas Glintounas šiek tiek pasipiktino, kad Lizė visai negedi savo motinos, bet vėliau jis pradėjo ir pats džiaugtis Lizės nuotaika.
-Labas vakaras, ponaiti Glintounai. Malonu Jus matyti. Gal teiktumėtės išduoti savo vardą? O gal mėgstate atrodyti paslaptingas ir Jums labiau patinka Jūsų įvaizdis, kurį aš susidarau, kai Jūs tylite?-mandagiai iškilmingu balsu kalbėjo mažoji panelė Hartli.
Ji ir Robertas nusijuokė. Tai buvo jų bendras pokštas. Popietę jie praleido bendraudami kaip aukštuomenės atstovai, kai Robertas papasakojo mergaitei apie ponią vieną kartą atėjusią į „Leslę“ su savo Persų veislės kate ir štai taip su visais bendravusią.
-Aš vardu Džordžas, - tarė Džordžas ir įsijautęs į žaidimą, pridūrė. - O kuo Jūs vardu, maloningoji panele?
Jie visi nusijuokė.
-Mano vardas Marija Elizabeta. Norėčiau pareikšti džiugią nuostabą, pone Glintounai, dėl puikaus Jūsų sūnaus išsiauklėjimo.
-Aš esu labai Jums dėkingas už tokius komplimentus, tačiau aš nesu nė pusės tiek jų nusipelnęs, kiek Jūs pati jų verta.-atsakė Džordžas.
Kol vaikai tęsė šį viduramžių žaidimą, Robertas ir ponas Glintounas sutarė dėl Lizės daiktų pervežimo iš Meriloudsonų sodo.
-Manau, kad tinkamiausias laikas būtų rytoj ryte.-pasiūlė Robertas.
-Taip, puiku. Tuomet aš pasiųsiu savo padėjėją ir jis sukraus visą turtą iš Lizės kambario ir atveš jį rytoj ryte.
-Šaunu.
-Ir... Pone Hartli, norėčiau perspėti, kad rytoj pas Jus gali apsilankyti Merė Purly, Elizabetos teta, - dar atsisuko žengdamas pro trobelės duris Liudvikas. - Mes norėjome su ja susisiekti ir pranešti, kad jos globos Lizei nebereiksią, bet jos kontaktų mes nežinome, todėl prašau perduoti jai nuo manęs linkėjimų ir nuoširdžių apgailestavimo žodžių, dėl sesers netekties.
Robertas linktelėjo ir ponas Glintounas su sūnumi išėjo.
***
Sekmadienio rytą Glintouno pasiuntinukas su Lizės daiktais atvyko labai anksti. Vežime buvo vaikiška lovelė, daugybė žaislų, didelė skrynia drabužių ir keletas knygų skaitymams prieš miegą.
Robertas nusprendė, kad mergaitei reiktų jau dabar turėti atskirą kambarį. Jis įkurdino ją antrame aukšte, kuris iki šiol buvo nenaudojamas ir net nešildomas. Antrame aukšte buvo vienas kambarys, kaip ir pirmame, ten stovėjo didžiulė spinta, ovalus staliukas ir knygų lentyna. Robertas nugabeno Lizės turtą į antrą aukštą ir įjungė šildymą. Vakare kambarys jau turėjo būti paruoštas. Kai Hartliai jau valgė pietus, į duris pasibeldė Purlių šeimyna.
-Laba diena, pone Hartli. Esu Merė Purly. Atvažiavau pasiimti savo dukterėčios, Marijos Elizabetos Meriloudson.
-Prašau užeiti, ponia. Turiu Jums keletą naujienų.- mandagiai tarė Robertas.
Vos pamatęs Purlių šeimynėlę Robertas sutiko su velione ponia Meriloudson, jie buvo tikrai vargingi. Tėvas vos nusvyravo iki krėslo, matyti, buvo girtas. Vaikai – tikri neklaužados, visiška priešingybė Lizei. Jie iškart įbėgę į Hartlių namus ėmė nemandagiai landžioti po visas pakampes lyg tai būtų naujos jų valdos. Lizė pajuto pareigą juos sustabdyti, kaip namų šeimininkė. Jiems nubėgus į antrą aukštą, ji juos ten užlaikė, kol Robertas dėstė naujienas vieninteliam blaivaus proto žmogui – Merei. Ši mandagiai atsisėdo ir klausėsi Roberto. Ji atrodė išsilavinusi, gražių manierų, bet vis dėl to – apsupta skurdo ir net jos gražus elgesys negalėjo to pakeisti. Atrodė lyg
Purliai būtų pasmerkti, o gal prakeikti amžiams skurdo*.
-Turiu pranešti, kad Lizės Jums pasiimti nereikės. Ji ir toliau gyvens su manimi. Dokumentai sutvarkyti, viskas teisėta. Apgailestauju, kad Jums teko keliauti tokį tolimą kelią dėl nieko, bet mes neturėjome kaip su Jumis susisiekti, be to, manau, Jums bus tik mažiau vargo, juk ir taip
turite ką prižiūrėti.-bėrė Robertas.
-Atleiskite, aš kai ko nesuprantu, - santūriai paklausė Merė. -Kokie giminystės ryšiai sieja Jus su Lize, kad galite perimti jos globą?
Robertas atsikrenkštė ir pašnibždomis tarė (nors nieko besiklausančio ir nebuvo aplinkui):
-Aš jos patėvis.
-Ne, ne, ne! Nemanykit šitaip! Manęs ir ponios Meriloudson nesiejo niekas daugiau, tik meilė Elizabetai. Mes abu norėjome suteikti jai geresnes sąlygas, negu jai galėtumėte pasiūlyti Jūs, tik neįsižeiskite, prašau.
-Aš ne tokia, kad įsižeisčiau dėl tokios akivaizdžios tiesos,- nusišypsojo ponia Purly. - Man tik palengvėjo dėl Lizės. Ji – puiki mergaitė ir aš tikrai nelinkėčiau jai gyvenimo savo šeimoje. O nuo kada Jūs pažįstamas su Lize ir jos motina?
-Nuo praeito sekmadienio, bet Jūs tik nesirūpinkite, nors pažįstu Lizę vos savaitę, aš ją labai stipriai pamilau ir rūpinsiuosi lyg ji būtų nuosava mano duktė, kokia norėčiau, kad būtų.
-Matau, pone Hartli, kad ją mylite... Dabar man gelia širdį tik tai, kad tenka palikti Lizę taip greitai.
-Aš mielai kviečiu Jus ir Jūsų šeimą pasilikti pas mus iki rytojaus ryto ir dar pagerbti savo seserį jos laidotuvėse.
-Mielai sutikčiau, bet mano vyras turi grįžti į darbą. Taigi mums jau laikas vykti namo!-garsiau ir gana spigiai(kaip šaukdavo ir amžinąji atilsi ponia Meriloudson) sušuko ponia Purly ir visi vaikai parbėgo iš antro aukšto.
Visi Purliai išėjo pro duris ir namuose liko tik ponas Hartlis ir jaunoji panelė Hartli.
* Poorly- menkai, skurdžiai.
***
Tą vakarą Robertas nieko daugiau neveikė tik stebėjo Lizės grožį, kurį ji demonstravo kartu su puošniomis sukniomis atvežtomis iš Meriloudsonų sodo. Robertas mąstė: Jeigu Meriloudsonai buvo tokie turtingi, kokie rodo buvę šie apdarai, tai kodėl ponia Meriloudson nedavė pinigų seseriai, kad Lizė būtų išleista į aukštąją mokyklą?“ . Tai atrodė logiška, tačiau ponia Meriloudson pažinojo savo seserį. Nors Merė ir buvo sąžininga ir linkėjo gero visiems, tačiau labiausiai jai rūpėjo jos pačios vaikai ir ji būtų išleidusi į mokslus savo pačios dukterį, kaip būtų padariusi bet kokia motina. Todėl ponia Meriloudson ieškojo kitos išeities, nes Lizei iš paveldėtų pinigų nebūtų buvę jokios naudos. O štai ponu Harliu ji pasitikėjo (ir net keista, kodėl?). Pinigai pasiekė Robertą po kelių dienų ir jie buvo padėti į saugų stalčių, po maišeliais kruopų.
Tačiau grįžkime į tą vakarą, kai Lizė demonstravo Robertui savo sukneles. Kadangi skrynia su drabužiais buvo baisiai sunki ir Robertas negalėjo jos pakelti, jie su Lize padarė šitaip: Lizė paimdavo suknelę ar kokį kitą drabužį, nusinešdavo jį į viršų, apsivilkdavo, tarsi dama nulipdavo laiptais pasirodydama Robertui, o tada paimdavo kitą apdarą ir vėl nusinešdavo į viršų. Šitaip skrynia po truputėlį ištuštėjo ir vakaro pabaigoje Robertas jau galėjo užnešti tuščią skrynią į viršų.
Tarp daugybės suknelių Lizė rado tai, ko geriau nebūtų radusi. Tai buvo per Glintouno pasiuntinuko neapdairumą, į skrynią patekusi viena ponios Meriloudson suknelė. Ji visa buvo balta, pūstu sijonu, garbiniuota apačia ir prigludusiomis rankovėmis. Netgi tarp puošniausių Lizės suknelių ši buvo nepralenkiama. Gražesnės Robertas nebuvo matęs. O Lizė pravirko ir atrodė, netgi skaudžiau, negu vakarą, kai sužinojo apie mirusią mamą. Robertas pribėgo ir apkabino mergaitę.
Jai nustojus kūkčioti, jis norėjo išmesti tą suknelę, ko būtų norėjęs kiekvienas tėvas, kuris nenori matyti verkiančio savo vaiko, tačiau Lizei gavus leidimą pasilikti suknelę, jis suvokė, kad tai gali būti vienintelis motinos atminimas likęs jai.
Ir kai jis jau apkamšė Lizę jos vaikiškoje lovelėje, ji tarė:
-Dėde Robertai, ta suknelė... Mano mama ją vilkėjo per savo vestuves...
Robertas, nenorėdamas, kad ji užmigtų su mintimis apie tą suknelę, paėmė pirmą pasitaikiusią knygą iš Lizės knygų lentynos ir ėmė ją skaityti. Tai buvo Astridos Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“.
„Stokholmo mieste, viename paprastos gatvės paprastame name kaip name, gyvena paprasta švedų Svantesonų šeima. Toje šeimoje rasite paprastą tėtį, paprastą mamą ir tris visai paprastus vaikus – Bosę, Betaną ir Mažylį.
-O aš nesu visai paprastas mažylis, - sako Mažylis.
Bet tai, žinoma, netiesa. Juk pasaulyje tiek daug septynmečių mėlynakių berniukų su neplautom ausim ir kiaurai pratrintais kelnių keliais, kad nėra ko nė abejoti: Mažylis – visai paprastas berniukas.“ - skaitė Robertas Lizei.
Tada jis dar nežinojo, kad skaitymas taps jo ir Lizės tradicija, bet Lizei taip patiko klausytis jo balso skaitančio apie tokius nepaprastus dalykus, kad ji jau žinojo prašysianti jo skaityti kitą, dar kitą ir visus visus vakarus, kai tik jie bus kartu...
***
Pirmadienio rytą turėjo įvykti ponios Meriloudson laidotuvės. Robertas dar abejojo ar Lizę reiktų vestis, juk jai būtų tik labai skaudu, tačiau, kol jis mąstė apie tai, Lizė nulipo iš savo kambario ir išsklaidė visas jo abejones netarusi nė žodžio. Jos suknelė buvo juoda...
Robertas be žodžių apsivilko kostiumą ir pakeliui atsiprašęs dienai iš darbo, išsivedė Lizę į bažnyčią.
Laidotuvėse Lizė laikėsi tvirtai, pravirko tik kartą, kai pamatė mamos veidą. Ponia Meriloudson gulėjo juodoje dėžėje, užmerkusi akis, tokia, kokią ją paskutinį kartą matė Robertas, ji netgi mirusi neprarado nė dalelės savo grožio, jos veide dingo tik gyvybė, ji buvo išbalusi. Lizei atrodė, kad ji miega, nors ir žinojo, kad tai netiesa. Nueidama ji sušnibždėjo: „Pabusk, mamyte“, bet ponia Meriloudson nepabudo ir nepabus niekada...
***
Po laidotuvių Lizės ir Roberto nuotaikos buvo pasitaisiusios. Robertas nepaprastai džiaugėsi, kad Lizė niekur nedings ir dar ilgai liks su juo. O Lizė pagerbusi savo motiną jautėsi atsigavusi, juk reikia gyventi toliau, ypač kai tiek daug dar prieš akis...
Jie abu tvarkė namus, vaikščiojo per apsnigtus laukus į „Leslės“ kliniką ir į žaidimų aikštelę, kur Lizė susirado daugybę draugų. Žiemą žaidimų aikštelėje dažniausiai žaisdavo berniukai, o mergaitės mieliau sėdėdavo namuose prie krosnių ir žaisdavo lėlėmis, todėl dauguma Lizės draugų buvo berniukai. Robertas nekreipė į tai dėmesio, o kol kas ir nereikėjo... Juk jai tik penkeri, berniukai ar mergaitės, tai jai nedarydavo jokios įtakos.
Vaikai ją priėmė labai draugiškai. Ji ir pati buvo draugiška ir miela, todėl problemų dėl bendravimo jai nebuvo.
Dažniausiai Robertas sėdėdavo ant čiuožyklos (kuria žiema niekas nečiuožinėdavo) kopetėlių ir stebėdavo kaip Lizė žaisdavo sniego karus su berniukais ir supdavosi supynėse bei kalbėdavosi su jais. O ji kalbėjo apie viską. Dažniausiai minėdavo Roberto gerumą. Draugai stebėdavosi, kodėl Lizė jį vadindavo dėde ir jai tekdavo aiškinti, kad jos tėvai mirę. Ją ėmė pyktis, kad jie tokie smalsuoliai ir nori žinoti smulkmenas apie jai skaudžius dalykus. Pamažu ji ėmė neapkęsti žaidimų aikštelės berniukų. O jie nusigręžė nuo, jų manymu, didžiulės pikčiurnos.
Ir vis dėl to... Buvo vienas toks berniukas. Jis buvo baisiai mielas, neklausinėdavo apie jai skaudžius dalykus, nejučiomis jis tapo geriausiu Lizės draugu. Jis buvo ramesnio būdo negu kiti žaidimų aikštelės berniukai. Jis labiau mėgdavo suptis su Lize supynėse, nei žaisti sniego karus su kitais berniukais. Lizė po daugybės sniego karų, nurimo. Berniukas darė gerą įtaką jos besiformuojančiam būdui. Vietoj to, kad taptų karšto charakterio besikarščiuojantis vaikas žaidžiantis sniego karus, ji tapo rami mergaitė, kuriai patiko „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, o jis - ramus berniukas mėgstantis klausytis jos pasakojimų apie tą knygą ir ištraukų iš jos.
„-Na, o dabar aš noriu truputį pasilinksminti, - pasakė Karlsonas po valandėlės. - Eime pabėgioti stogais, o ten jau rasime ką veikti.“- beveik visiškai tiksliai citavo Lizė berniukui.
Lizė stebėjosi, kodėl jo tėtis neskaito berniukui knygos prieš miegą. O šis tik nusijuokdavo:
-O kam to reikia, jei knygas man skaitai tu?
Vieną dieną Robertas pasidomėjo, kodėl Lizė tiek daug laiko praleidžia su tuo berniuku, o su kitais beveik nedraugauja.
-Jis vienintelis, su kuriuo gera bendrauti. Kiti man atrodo įkyruoliai, o su juo galiu kalbėtis kaip su tavimi, dėde. Jis labai supratingas.
-Koks to berniuko vardas?
-Piteris Tomsonas.
-Daktaro Tomsono sūnus?
-Na, jis minėjo, kad jo tėtis – daktaras.
-Aišku, aišku...
***
Po, maždaug, trijų savaičių, Robertas pajuto krūvį. Kasdien jam tekdavo vestis Lizę į darbą, ten ištaikyti akimirką nuvesti ją pavalgydinti pietų, baigus darbą – porą valandų leisti jai žaisti žaidimų aikštelėje, vėliau nueiti į parduotuvę produktų vakarienei, grįžus – ją pataisyti ir galiausiai, paguldžius Lizę į lovą garsiai paskaityti skyrių iš „Mažylio ir Karlsono, kuris gyvena ant stogo“.
Visą tai atlikti buvo labai sunku ir Robertas abejojo ar jam dar ilgai užteks jėgų.
Norėdama palengvinti jam krūvį, seselė atliekanti sekretorės pareigas „Leslėje“ pasisiūlė prižiūrėti Lizę, kol Robertas dirbo klinikoje. Sekretorė labai pamėgo Lizę ir užjautė Robertą, kuris stengėsi (ir jam puikiai ėjosi) būti geras tėvas. Ji pati turėjo dvidešimt ketverių dukterį, kurią jau buvo išleidusi studijuoti. Pasiilgusi motinystės ji kurį laiką prižiūrėjo Lizę, tačiau tai netruko ilgai, nes Robertas Hartlis vis lėkdavo patikrinti, kaip sekasi Lizei ir klientai skundėsi dėl lėtesnio darbo tempo. Tai negalėjo tęstis.
Galų gale, sekretorė griežtai „pasiūlė“ Robertui išleisti Lizę į darželį, ten ji būsianti soti, saugi ir patenkinta. Be to jam nebereiks sėdėti su ja žaidimų aikštelėje, nes ji užtektinai prisibendraus su vaikais darželyje.
Robertas paklausė sekretorės ir kitą savaitę ji jau pradėjo lankyti darželį. Jei tik būtų galėjęs, jis būtų bėgiojęs netgi ten, į darželį ir tikrinęs kaip jai sekasi, bet negalėjo. O ir Lizė vakarais jį ramindavo, kad jai puikiai ten sekasi.
Jai iš tiesų puikiai sekėsi. Ypač dėl to, kad darželį lankė ir Piteris Tomsonas. Visas popietes, kai būdavo pogulio metas, jiedu plepėdavo apie „Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“.
Visos darželio miegamojo lovos buvo gelsvomis atkaltėmis, o ant kiekvienos atkaltės buvo priklijuotas kiekvieno vardas. Vos Lizei pradėjus lankyti darželį, jos ir Piterio vardus skyrė keturios atkaltės, tačiau Piteris buvo labai prisirišęs prie Lizės, todėl iškrėtė išdaigą, kuri, atrodė, niekam nesukels problemų, bet taip atrodė tik iš pradžių.
Lizės pogulio kaimynės buvo dvi mergaitės. Iš kairės jai gulėdavo mergaitė, kurios vardas buvo Klaudija. Nemažai vaikų jos nemėgo ir visi jos nemėgstantys buvo jos draugai ar bent tie, su kuriais ji praleisdavo daugiausiai laiko. Klaudija buvo negero būdo. Ji mėgo ginčytis ir net jei paaiškėdavo jos tiesa, ji vis vien kovodavo. Jai dažnai cypdavo, rėkdavo. Jos balsas visad skambėdavo taip, lyg ji spiegtų, net jei ji šnibždėdavo. Ir nors daugelis norėjo atsisakyti bendravimo su ja, negalėjo, net jei bandydavo. Jie buvo pririšti prie jos ir nors pasakius blogą žodį, ji supykdavo, netrukus pamiršdavo ir imdavo vėl draugiškai bendrauti su visais, o jie negalėjo jos atstumti.
Apie Klaudiją, krečiant išdaigą, Piteris net nepagalvojo, ji tikrai būtų pasipiktinusi ir paskundusi jį darželio auklytei.
O Lizės kaimynė iš dešinės pusės buvo visiška priešingybė Klaudijai. Tos mergaitės vardas buvo Liusė. Ji buvo vos ketverių metų, todėl jautėsi maža, silpna, nepajėgi ir buvo nuolanki visiems. Lizė mėgdavo su ja paplepėti, ji buvo labai miela, tačiau ir drovi, ne visada atsakydavo į Lizės klausimus.
Savo išdaigai Piteris pasirinko būtent jos atkaltę. Tai buvo atlinkta greitai – jis tik sukeitė savo ir Liusės vardus. Liusė nemokėjo skaityti, bet savo vardą prisiminė kaip kokią nuotrauką ar paveiksliuką, kurį laikė savo ženkleliu. Atėjusi popiečio miego, ji išsyk pasigedo savo vardo. Tada Piteris suvaidino nustebusį, kad ant jo atkaltės parašyta „Liusė“ ir jiedu apsikeitė lovomis, o Liusė nuoširdžiai pagalvojo, kad užrašus sukeitė auklytė. Piteris puikiai vaidino aiškindamas Lizei, kad užrašus sukeitė auklytė ir Lizė patikėjo, nors dar minutėlę abejojo dėl tokio sutapimo.
Nuo tos dienos, Lizė ir Piteris nemiegodavo pogulio metu. Lizė vis pasakodavo ištraukas iš „Mažylio ir Karlsono, kuris gyvena ant stogo“, kurios išlikdavo jos atmintyje, o Piteris su malonumu jos klausėsi prašydamas kalbėti dar ir dar...
***
Įpusėjus antram mėnesiui gyvenimo su Robertu, Lizė pradėjo į jį kreiptis „dėde Robi“. Jam, žinoma, patiko justi, kad mergaitė ima priprasti prie jo globos, bet jam būtų buvę daug maloniau girdėti ją tariant „tėte“. Keletą kartų jis vos neprasitarė, kad ji galėtų jį vadinti tėte, nes jis buvo jos patėvis, tačiau suprato, ko ji gali prisigalvoti apie jį ir ponia Meriloudson... Ir vis dėl to – jam buvo sunku tylėti.
***
Ir pagaliau baigėsi žiema. Sniegas pradėjo tirpti, saulė kilo vis aukščiau ir šildė vis labiau. Prasidėjo pavasariniai lietūs. Grįžo paukščiai. Popietėmis, kai Robertas ir Lizė sėdėdavo svetainėje, jie stebėdavo paukščius ir Robertas pasakodavo apie jų rūšis, gyvenimo būdą ir kada jie grįžta į Stounvilį.
„Mažylio ir Karlsono, kuris gyvena ant stogo“ skaitymas ėjo į pabaigą. Pirmąjį kalendorinio pavasario vakarą Robertas jau skaitė keturi šimtai penkiasdešimt pirmą puslapį.
„-Aš vis dėl to manau, kad čia vaikai.-tarė ji.
Tačiau jai už nugaros stovėjo dėdė Julijus, o jis galvojo kitaip.
-Kiek kartų tau sakiau, kad mes gyvename pasakų pasaulyje, paslapčių pasaulyje. Pasakų būtybės lengvai pereina per uždaras duris ir sienas, o tu nenori šito suprasti!“-skaitė dėdė Robis sėdėdamas ant vaikiškos Lizės lovelės krašto. Lizė sėdėjo už jo, apsigobusi antklodėmis ir žiūrėjo kaip jis skaito. Klausydamasi jo balso ir žiūrėdama į tekstą, ji mokėsi skaityti.
Anksčiau Robertas ją mokė pažinti raides, rodydamas jas tekste. Ji jau mokėjo perskaityti trumpučius ir nesudėtingus tekstus.
„O ragana priskrido prie Mažylio, nusiplėšė nuo galvos skarutę ir apsiaustą, į baltą užuolaidą nusišluostė suodiną veidą, vėl atvirto Karlsonu ir nusviedė po Bosės lova šepetį ir raganos drabužius.“-po kiek laiko perskaitė ji.
Ji vis dar nemokėjo valdyti intonacijos ir kai kuriomis vietomis sustodavo nepažindama raidės, bet kaip penkiametė, skaitė puikiai.
Robertas surado pieštuką ir spausdintinėmis raidėmis, tokiomis kokias pažinojo Lizė, užrašė puslapio viršuje:
N U O S T A BU. T U E S I P R O T I N G A
M E R G A I T Ė.
Lizė nušvito. O Robertas užbaigė skyrių: „Karlsonas pažvelgė į Mažylį taip, tarytum tikėdamas, kad Mažylis iš nuostabos apalps, o kai to neatsitiko, sušuko:
-Argi tu negirdi, ką sakau? Sėdi laikydamiesi už rankų! Kokių kvailių atsiranda pasaulyje!“. Lizė nusijuokė.
***
Žiemą Stounvilis būdavo apsnūdęs. Nevykdavo jokie renginiai, neskaitant Naujųjų metų šventės. Vaikų žaidimų aikštelėje buvo labai mažai. Negalėjai praeidamas pasiklausyti džiaugsmingo krykštavimo.
O štai pavasarį, atgijus gamtai, savotiškai atgydavo ir žmonės. Vaikai sugrįždavo į žaidimų aikšteles, paukščiai – į senuosius lizdus. O „Leslės“ klinikoje smarkiai sumažėdavo žmonių ir jų augintinių. Praeidavo šalčiai, tad ir gyvūnai nebe taip nesveikuodavo.
Kai jau savaitę pastoviai laikėsi pliusinė temperatūra, darželyje vaikai buvo išleidžiami į kiemą, kur taip pat buvo žaidimų aikštelė. Lizė su Piteriu vėl ilgiausiai sėdėdavo ant supynių ir kalbėdavosi. „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ jau buvo užmirštas. Dabar Lizė atsinešdavo Roberto duotą „Ronją, plėšiko dukterį“. Ši knyga buvo skaitoma kasdien prieš miegą ir dar keli puslapiai – darželio kieme, ant supynių.
Iš pradžių Robertas didžiavosi pradėjęs šią knygą. Jam ypač patiko antro skyriaus pirmasis puslapis, kuriame aprašoma kaip Ronja klaidžiojo po mišką, tačiau skaitydamas toliau jis pasigailėjo pradėjęs skaityti šią knygą. Tame pačiame antrame skyriuje buvo štai tokie žodžiai: „Ho, ho, gražus mažas žmogelis, dabar pasipils kraujas, ho, ho!“ . Robertas pasibaisėjo. Juk Lizei tik penkeri, jai nedera klausytis tokių baisių pasakų! Robertas mylėjo Lizę ir nenorėjo jai skaityti štai tokių sakinių kaip šis. Juk ji galėjo pagalvoti, kad ten, už namų sienų, jos laukia tokie baisūs dalykai, kokie laukė Ronjos. Ji galėjo įsivaryti didžiulę baimę, bet neįsivarė. Ji buvo daug protingesnė, nei kiti vaikai ir ji į tokius sakinius reagavo tik susimąstydama, apie tai, kokios skraidūnės buvo negeros ir kaip panašių žmonių ar padarų reikia saugotis.
Kitą vakarą Robertas atsivertęs „Lotą iš Pramuštgalvių gatvės“ sulaukė didelio Lizės nepasitenkinimo ir po ilgų debatų, pasidavė ir toliau skaitė „Ronją“. Po kiek laiko jis nekreipė dėmesio į šiurkščias knygos vietas ir tik mėgavosi Ronjos su Birku santykiais.
***
Vieną pavasario popietę, prieš pogulį, kai visi žaidė lauke, Lizė atsivertė „Ronją, plėšiko dukterį“ ir ėmė balsu skaityti Piteriui:
„-Klausyk, Birkai, - tarė Ronja. - Aš norėčiau, kad tu būtum mano brolis.
Birkas nusišypsojo.
-Ronja, sesute mano. - tarė Birkas ir dingo sniego verpete.“
Lizė tarė:
-O ar tu norėtum būti mano broliu, Piteri?
Berniukas galvojo tik akimirką, bet kitam, pašaliniam žmogui užteko ir tos trumputės akimirkos, kad spėtų atsistoti priešais juos ir sušukti:
Pašalinis vaikas buvo metais vyresnis berniukas ir daug stambesnis už Piterį. Jis trūktelėjo Lizę už riešo ir ji nušoko nuo supynių. Piteris pribėgo prie jos, paslapčia palietė jos ranką ir užriko ant vyresnėlio:
***
Dar tą patį vakarą ponas Hartlis ir ponas Tomsonas sužinojo apie savo vaikų sudarytą brolystę ir buvo įkalbėti susitikti. Lizė tempte nutempė Robertą už rankos į Tomsonų namus.
Namas buvo šiek tiek didesnis už Hartlių trobelę ir daug metų naujesnis. Viduje dvelkė rožėmis ir obuoliais. Hartliai buvo sutikti maloningosios ponios Tomson. Ji buvo nedidukė, bet rūpestinga ir miela moterėlė. Ponas Tomsonas buvo maždaug Roberto amžiaus, tačiau atrodė nepalyginamai jaunesnis. Visą vakarą jis kalbėjo apie daktarų ir veterinarų darbo panašumus. Vakaro pabaigoje Lizė pareiškė, kad dėdę Robį reiktų vadinti daktaru.
-O kas tiksliai nutiko, kad Lizė tapo Jūsų globotine, jei galima paklaust? - pasiteiravo ponas Tomsonas pašnibždomis.
-Lize, gal nueitum pažaisti su Piteriu kur nors kitur? -paprašė Robertas ir jiedviem išėjus tęsė. - Lizės motina mirė, manau Jūs buvote vienas iš jos gydytojų. Lizės teta, kuriai buvo perrašyta Lizės globa, yra neturtinga moteris ir negalėtų deramai pasirūpinti Lize, todėl velionė ponia Meriloudson, dėl Dievui težinomos priežasties, labiau pasitikėjo manimi, tačiau mūsų gerbiamas miestelio meras negalėjo nieko padaryti, kad Lizė gyventų su iš niekur atsiradusiu žmogumi, manimi. Vedami didžiulės meilės Lizei, ponia Meriloudson ir aš susituokėme. Lizė liko su manimi, jos patėviu. Tik aš norėčiau, kad Lizė dar kurį laiką nežinotų apie mano ir jos mamos santuoką, iki kol aš pats jai nepranešiu.
Ponas ir ponia Tomsonai sutiko visą istoriją gana ramiai, nors ir jie nėra girdėję apie tokius žygdarbius dėl vaiko. Toks poelgis buvo vertas pagarbos ir jie ją išlaikė.
Po poros minučių Tomsonams patikinus, kad Lizė nesužinos, į svetainę bėgte įbėgo Lizė. Ji pasislėpė už sofos, ant kurios sėdėjo tik dėdė Robis. Paskui ją atlėkė ir Piteris, jis apsidairė Lizės ir tuojau nutykino už sofos. Lizė suspigo ir besijuokdama nubėgo aplink stalą, o Piteris ją vijosi. Galiausiai ji užšoko ant sofos ir įsitaisė šalia Roberto įsikibdama į jo alkūnę. Piteris atsisėdo šalia jos, kas kiek laiko vis bakstelėdamas jai į ranką, šonkaulį ar šlaunį, o ši sukikendavo.
-Tai sakot, judu dabar brolis ir sesuo? - meiliai paklausė vaikų ponią Tomson.
-Ir ne šiaip sau kokie brolis ir sesuo, o patys geriausi brolis ir sesuo pasaulyje!-nusijuokė Piteris primindamas Lizei „Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“ ir vėl bakstelėdamas jai į alkūnę.
***
Pavasariui įpusėjus buvo švenčiama šventė. Ir ne šiaip sau kokia, o šeštasis Lizės gimtadienis! Tą dieną Robertas nusivedė Lizę ir Piterį į ledainę.
Nuo to vakaro pas Tomsonus, Piteris ir Lizė buvo neišskiriami. Piteris dalyvavo Lizės gyvenime taip aktyviai, kad tarpais Robertas manydavo įsigijęs sūnų.
Suvalgę po porciją skaniausių ledų, jie išsiruošė pasivaikščiojimui po miestelį supančius miškus.
Lizė buvo pasipuošusi gelsva aksomo suknia pūsta ir garbiniuota apačia. Ji su Piteriu šokinėjo per akmenis nejausdami žemės po kojomis. Jie bėgiojo ir krykštavo susikibę už rankų. „Brolis ir sesuo, brolis ir sesuo...“-mintyse džiaugėsi Robertas. „Iš pradžių atėjo ponas Glintounas ir davė man savaitę garbės pagyventi su princese, tada jos motina leido ja džiaugtis visą gyvenimą, o dabar galiu džiaugtis dvigubai tiek, nes ji susirado sau brolį!-mąstė jis stebėdamas juos braidžiojančius ežerėlyje. Jis negalėjo nejusti, koks turi būti dėkingas gyvenimui už tokį džiaugsmą, Lizę.
Lizė ir Piteris išbrido iš ežerėlio visiškai šlapi. Piteris įsikorė į medį, o Lizė, damiškai pakėlusi sijono kampą, užlipo paskui jį. Jiedu atsisėdo ant vienos šakos ir Piteris uždėjęs ranką ant jos rankos, tarė:
-Su gimtadieniu, Elizabeta, sesute mano.
***
Pavasarį pražydo gėlės. Lizė mėgo su Piteriu lakstyti smilgomis apaugusiais tuščiais laukais ir skinti nuostabaus grožio gėleles. Piteriui atrodė svarbiausia lakstyti paskui Lizę. Jam baisiai patiko ta mintis, kad ji – jo sesutė.
***
Ne visada Lizė ir Piteris būdavo su Robertu. Tomsonai buvo mandagūs žmonės ir nenorėjo užkrauti ponui Hartliui savo sūnaus, todėl kai kuriomis popietėmis iš darželio abu vaikus pasiimdavo ponia Tomson. Ji savo namuose juos pavalgydindavo ir leisdavo jiems lakstyti po visus namus, tačiau jie retai tuo pasinaudodavo. Dažniausiai jie sėdėdavo svetainėje, ant sofos ir Lizė bandydavo mokyti Piterį skaitymo. Pažinti raides jis mokėjo puikiai, bet jas sujungti į žodį buvo daug sunkiau.
Robertas pasiimti Lizės ateidavo tik leidžiantis saulei. Jis su Lize ir Tomsonais pavalgydavo vakarienę ir išeidavo. Kai vaikai būdavo pas Robertą, Tomsonai valgydavo Hartlių trobelėje. Šeimos labai suartėjo ir bendri vakarai prie vakarienės stalo tapo jų tradicija.
-Dėde Robi, kada aš pradėsiu lankyti mokyklą?-vieną tokį vakarą paklausė Lizė.
-Kai tau bus septyneri.-atsakė jis.
-Nori vaikščioti į mokyklą?-sukluso ponia Tomson.
Lizė pakinkavo galva.
-Bet juk ten reikės vien mokytis. Ir užduos daug namų darbų. Liks mažiau laiko lakstyti po laukus.-bandė perkalbinėti Robertas.
-O aš vistiek noriu.-atsakė ji.
-Ir kas man belieka, teks leisti tave į mokyklą...-atsiduso dėdė Robis.
-O aš, tėte, noriu, kad mokytum mane skaityti.-pareiškė Piteris.
-Tačiau aš neturiu tiek laiko, sūnau. Galbūt ir tau reikia eiti į mokyklą? Ten vis tiek visi mokomi skaityti. Retas kuris ten pažįsta raides.-atsakė ponas Tomsonas.
-Na, vaikučiai, vadinasi eisit į mokyklą...-atsiduso ponia Tomson nurinkdama indus nuo stalo.
Kitą rytą Robertas vėlavo į darbą. Nuvedęs Lizę į darželį jis dar ilgai kalbėjosi su auklyte ir sutarė, kad Lizė bus labiau skatinama. Jai teks prieš popietės pogulį skaityti pasaką, ką anksčiau darydavo pati auklytė.
Tos pasakos nebuvo niekuo ypatingos. Princesės, princai, karietos, rožės su varlėmis ir laimingos pabaigos. Lizei šios pasakaitės nieko nereikšdavo, ne taip kaip „Ronja, plėšiko duktė“, kurią ji jau baigė perskaityti.
Iš pradžių Piteris buvo pasipiktinęs, kad dabar Lizė skaitys visiems vaikams pasiruošusiems numigti, o ne jam vienam. Jam patikdavo Lizės dėmesys, kai jis būdavo nukreiptas į jį. Skaitydama menkavertes pasakas ji stengėsi atkreipti visų dėmesį, bet dažniausiai ji skaitydavo atsisukusi į Piterį ir jis nustodavo pykti.
Po kiek laiko Lizei pačiai pabodo skaityti tas pasakas. Ji pareiškė nebeskaitysianti auklytei, bet ji išpešė pažadą, kad ji ir toliau skaitys, jeigu galės pati pasirinkti skaitomą literatūrą. Tada vaikai ėmė klausytis nebe menkaverčių pasakaičių, o gražių Astridos Lingren istorijų. Lizei daug geriau sekėsi skaityti „Lotą iš Pramuštgalvių gatvės“ negu kokią pasaką apie gražuolę ir pabaisą. Pasakose ji nežinodavo kokią intonaciją nustatyti, o prie Astridos rašysenos ji jau buvo pripratusi ir puikiai skaitė jos kūrinius.
Lizės intonacija ir balsas labiau ramino negu pačios auklytės, ji nebuvo patyrusi skaitytoja: dažnai pakeldavo balsą sakinio pabaigoje ir skaitydavo labai garsiai ir raiškiai. Daugumai mažų vaikų nebuvo svarbu kas jiems skaitoma prieš miegą, jiems svarbu kaip tai raminamai skaitoma. Lizė paskutinius sakinius tardavo beveik šnibždėdama, kad visi nurimtų ir sumigtų.
Tik Piteris stengdavosi neužmigti, kad baigusiai skaityti ir atsigulusiai į savo lovelę Lizei, jis dar spėtų pasakyti, kaip ji puikiai skaito...
Trečias skyrius:
Vaikystė ir paauglystė.
Rugsėjo pirmoji. Lizė ir Piteris, lydimi ponios Tomson ir Roberto nužygiavo link Stounvilio mokyklos. Pirmoji diena nebuvo kažkuo ypatinga: į orą leidžiami balti balandžiai, keli sunkūs vadovėliai, ilga direktoriaus ir mokytojos šneka... Tačiau Lizei visa tai padarė didelį įspūdį, o juk tai buvo svarbiausia.
Ir vis dėl to antroji dieną buvo įdomesnė. Per lietuvių kalbos pamoką mokytoja visiems rodė raides ir visi choru šaukė raidžių pavadinimus. Mokytoja perspėjo, kad po kelių dienų raides jie atsiskaitys kiekvienas atskirai. Matematikoje buvo tas pats, tik su skaičiais iki dešimties. Tada jiems vyko pasaulio pažinimo pamoka. Tai buvo biologijos, fizikos, istorijos ir geografijos derinys mažamečiams. Jie mokėsi apie Žemės planetą ir kaip ji sukasi aplink saulę. O per dailę jie turėjo nupiešti savo šeimą. Lizė nupiešė septynis mažus susikibusius žmogelius. Po jais buvo užrašyta netvarkingomis raidėmis, bandant pamėgdžioti jau matytas raides knygose:
MAMA, TETIS, DEDĖ ROPIS, PITIARIS, IR JO TEVAI.
Tačiau, kaip ir visiems vaikams, Lizei patiko ir pertraukos. Lizė susirado draugų. Piteris, kuris visada ją sekiojo, buvo išjuoktas kelių berniukų, bet jam tai nerūpėjo. Jis turėjo seserį, brolių jam nereikia.
Lizė pasimokė iš savų klaidų: mokykloje dėdė Robis buvo vadinamas tėčiu, mamos ir tikrojo tėčio ji neminėdavo nenorėdama pasakoti apie juos, o Piterį ji vadino broliuku. Visi klasiokai nuoširdžiai manė, kad Tomsonai ir Hartliai – viena šeima. Ponas Tomsonas niekad neparsivesdavo sūnaus ir Lizės iš mokyklos, nes dirbdavo iki vakaro. Susirinkimuose irgi dalyvaudavo tik ponia Tomson arba Robertas. Lizė ir Piteris tai suvokė tik po poros savaičių ir jiems savotiškai patiko ši mintis – iš tiesų būti viena šeima...
***
Tačiau nevisi Stounvilyje buvo tokie laimingi, kokie buvo Lizė ir Piteris. Priešais mokyklą, kitapus pagrindinės miestelio gatvės stovėjo darželis, tas pats, kurį lankė Lizė ir Piteris. Ten buvo viena nuskriausta mergaitė, vardu Liusė. Jai jau buvo penkeri ir ji mokėjo skaityti.
Jeigu Piteris būtų žinojęs kas nutiko Liusei, kai jo ir Lizės jau nebebuvo, kažin ar būtų krėtęs išdaigą su vardais ant atkalčių. Kai Lizė ir Piteris pradėjo lankyti mokyklą, Liusė palūžo. Lizė buvo vienintelė mergaitė, kuri ją kalbino, o Piteris – vienintelis berniukas, kuris su ja išvis bendraudavo. Tačiau tai nebuvo vienintelė skriauda po jų išėjimo. Svarbiausia buvo tai, kad naujieji jos popietinio miego kaimynai ją erzindavo ir krėsdavo gėdingiausius pokštus. Vieną pavakarę ji atsibudo su flomasteriais išpaišytu veidus, kitą – nuo šalto vandens pilamo ant veido. Liusė dažnai verkdavo. Ji pasigedo Lizės. Ji tikrai nebūtų leidusi su ja taip elgtis. Be to ji pasiilgo Lizės skaitymo. Visi pasiilgo. Netgi tie išdaigininkai berniukai, jos popietinio miego kaimynai.
Kai Lizė tapo mokinuke, darželyje vėl buvo grįžta prie menkaverčių pasakų ir kasdien, prieš vaikams užmiegant auklytei tekdavo klausytis nepatenkintų rėkaliojimų:
-Mes norim Lizės, mes norim Lizės...
O auklytė nemokėjo vaikams paaiškinti, kad Lizės išėjo ir niekada nebegrįš nei jiems skaityti „Lotos iš Pramuštgalvių gatvės“, nei išgelbėti Liusės...
***
Lizei patiko ankstyvas ruduo. Tuo laiku būdavo optimali temperatūra. Lizei patiko ir vėlyvas ruduo, ypač ji mėgdavo anksti ryte, šeštą valandą, kai nė vienas normalus žmogus dar nesikelia, atsiverti langą ir uostyti drėgną rudens orą.
Vieną rytą, jai pravėrus langą, į veidą pūstelėjo baltas rūkas. Lizė pauostė. Kvepėjo lietumi ir pušų spygliais.
Tą rytą jai reikėjo pačiai nueiti į mokyklą. Taip buvo sutarę su Robertu, bet jei jis būtų pabudęs, tikrai nebūtų išleidęs jos vienos per rūką į mokyklą. Tai buvo pirmasis kartas, kai ji ėjo į mokyklą viena, be Roberto ar ponios Tomson.
Lizė nežadino Roberto, o jam pačiam pabudus, ji jau buvo toli.
Net per tirštą rūką Lizė puikiai susigaudė kelyje. Tarpais matydama pažįstamus pastatus ji ėjo reikiama kryptimi ir jau po dvidešimties minučių buvo mokykloje. Piteris dar nebuvo bandęs eiti vienas. Po to karto, kai viena ėjo Lizė, jie į mokyklą vaikščiojo dviese. Robertas nugalėjo save ir vis dėl to leido jiems vaikščioti patiems. Jis nenorėjo prarasti Lizės, bet tai jam negrėsė, nes ši buvo atsakinga ir atsargi mergaitė.
***
Liusės gyvenimas pagerėjo ir ne dėl to, kad ją kas nors išgelbėjo, tai ji išgelbėjo darželio auklytę ir tuo pačiu išsigelbėjo pati. Ji pradėjo skaityti vaikams prieš popietinį miegą. Ji buvo tarsi Lizės įpėdinė. Skaitė savo pamėgtas Astridos Lindgren knygas, kurias ėmė skaityti pasiklausiusi „Lotos iš Pramuštgalvių gatvės“ ir keletos „Ronjos, plėšiko duktės“ ištraukų.
Išdaigininkai berniukai paliko ją ramybėje jau pirmąją popietę, kai ji paskaitė jiems prieš miegą. Jiems patiko klausytis jos balso. Netrukus vienas iš jų tapo Piterio įpėdiniu ir ėmė laukti Liusės baigiant skaityti, bei girti jos balsą, intonaciją, skaitymą ir netgi grožį...
Liusė skaitė „Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“, knygą su kuria užaugo Lizė bei Piteris, o kartu padarė taip, kad su šia knyga užaugtų ir dar dvidešimt penki mažamečiai darželinukai...
***
Po šešerių metų. Lizei jau dvylika. Ji jau beveik paauglė, bet tikrai ne tokia aikštinga kaip kitos, paprastos paauglės.
Lizės ūgis buvo gana didelis. Ji keliais centimetrais praaugo Piterį, nes taip ir turėtų būti, juk berniukai išauga vėliau ir jau buvo Robertui iki ūsų. Pasikeitė ir jos veidas, bet ne per daugiausiai. Atsikišo keli kaulai ir susiformavo moteriška figūra. Ji užsiaugino gražius, juodus plaukus, šiek tiek ilgesnius nei iki pečių. Ji buvo tikrai graži mergaitė.
Piteris paaugo, jo skruostai prarado vaikišką putlumą, bet tai buvo vieninteliai jo išvaizdos pakitimai, na jei neskaitysime jo visad pasišiaušusių ir netvarkingai išsidraikiusių plaukų.
Jie abu, Lizė ir Piteris ėjo į septintą klasę. Vidurinėje mokykloje viskas buvo griežčiau, sunkiau, o kartu - juokingiau ir smagiau. Kuo mokytojai griežčiau mokė, tuo smarkiau visi juokėsi.
Buvo keletas mergaičių, kurios labai mėgdavo keistis drabužiais, maivytis ir žeminti kitas mergaites. Tų mergaičių Lizė nemėgo ir stengėsi jų šalintis. Jos pačios niekada neapkalbėdavo, nes joje niekas nerasdavo ko nors netobulo.
Kitos mergaitės buvo labai draugiškos ir puikiai priėmė Lizę į savo draugiją, Lizė net nepastebėjo, kaip Piteris liko vienas. O pats Piteris tai puikiai matė ir, pagaliau, suprato, kad ir jam reikia draugų, ne vien sesers. Jis bandė prisitaikyti prie klasės išdaigininkų, tačiau iš pradžių jie jį atstūmė ir pašiepė, kam jis draugaująs vien su Lize.
-Atrodo lyg būtum prilipęs, reiktų laužtuvo, kad nukrapštytum tave nuo jos...-kalbėjo vienas berniukas, o kiti juokėsi.
Piteris nesuprato, kuo blogai turėti seserį, jis nežinojo, kad berniukai jam pavydi. Berniukai, žinoma, nemanė, kad jie brolis ir sesuo...
Lizė, pamačiusi Piterį su tais berniukais, priėjo prie jų ir prisiglaudė petimi prie Piterio. Jiedu nuėjo, o berniukai liko stovėti ir pavydėti Piteriui...
Po savaitės jie užkalbino Piterį. Tai buvo lyg pasiūlymas būti vienu iš jų. Piteris davė suprasti jiems, jog jis pasiūlymą priima, tačiau būti vienu iš jų buvo ne tai, ko jis tikėjosi. Kasdien jis po pamokų namo eidavo su jais, o ne su Lize. Klausydamasis jų kalbų jis baisėjosi. Jie kalbėjo ir darė beveik viską, kas yra blogai: rūkė, krėtė baisiausias išdaigas ir gana per anksti domėjosi merginomis. Pastaroji tema buvo keista. Piteris nesuprato kokio lygio yra tas „domėjimasis merginomis“. O apie kai kuriuos lygius Piteris iš viso nežinojo ir tik jam iš to buvo nauda...
Tuo metu Lizei, kurią jis po pamokų (nors ir ne savo noru) palikdavo vieną, pabodo tos draugiškos mergaitės. Jai norėjosi ko nors naujo, nes viskas jau atrodė išbandyta...
***
Robertui laikas bėgo per greitai. Lizė per greitai augo ir brendo. Ji jau buvo paauglė, žinoma, ne taip dažnai kaip kitos, tos aikštingosios paauglės, bet vis dėl to dažniau reikalaudavo naujų drabužių. Robertas pildydavo kiekvieną jos užgaidą, nes ją labai mylėjo, tačiau iš tos pačios, didžiulės meilės jis ir liepdavo jai vilktis kuo šiltesnius drabužius, o ji, nepaklusdavo, sakydavo, kad jie jai nepatinka. Įvykdavo nedideli buitiniai ginčai, po kurių Robertas baisiausiai grauždavosi pernelyg griežtai kalbėjęs su Lize, nors jis kaip tik per daug ją garbino. Pati Lizė nesuvokdavo, kad blogai elgiasi su savo mylimu dėde ir dar daug laiko buvo iki ji tai suvoks...
***
Nejučia Lizei sukako penkiolika, o Piteriui – šešiolika. Piteris praaugo Lizę.
Jis vis dar liko vienas iš tų berniukų, nors pats nerūkė, krėtė išdaigas tik, kai joks žmogus nenukentėdavo, o kalbėdamas apie „merginas“ jis visad minėjo tik Lizę. Ir visai ne taip, kaip tai darė kiti berniukai. Apie ją jis kalbėjo su pastebima pagarba ir draugiškumu, nieko daugiau – tik draugiškumu.
Lizė susirado kitų draugių, tačiau jos draugavo ne taip artimai, kaip anos mergaitės. Ji pasiilgo Piterio...
***
Po šiek tiek laiko Lizė taip išsiilgo savo broliuko, kad privalėjo jį pakeisti kuo nors kitu... Ji ėmė draugauti su tuo berniuku, kuris prieš trejus metus priėmė Piterį į savo berniukų grupelę. To berniuko vardas buvo Tobis. Lizė buvo patenkinta, dėl jo draugiškumo, meilumo ir panašių savybių, tačiau ji netruko pastebėti, kad jis pernelyg veržiasi į Piterio vietą. Dar daugiau – jis norėjo jį užgožti ir jam neužtektų būti jos broliu, jam reikėjo daug daugiau, to, apie ką Lizė nė negalėtų pagalvoti, nes nežinojo kas tai, bet ir tai sužinojo.
Lizei prasidėjo „tos dienos“. Iš pradžių ji išsigando, kodėl jai bėga kraujas, o kadangi tuo metu buvo Tomsonų namuose, nubėgo pasakyti poniai Tomson (ji dažnai lankydavosi pas Tomsonus, net atitolusi nuo Piterio, dažniausiai padėdavo poniai Tomson namų ruošos darbuose). Tą popietę ji sužinojo tiek daug, kad jai atrodė plyšianti galva. Ji sužinojo viską apie „tas dienas“, kaip reikia prisižiūrėti, tuo pačiu sužinojo apie TAI, kas yra prezervatyvai, kaip pasakyti „ne“ ir kaip suprasti ar apie tai eina kalba.
Tą vakarą ji suprato ko nori Tobis. Jis norėjo TO.
***
Lizė neatsisakė draugystės su Tobiu, tačiau jam prisilietus, ji atšokdavo lyg žaibo nutrenkta.
Piteris negrįžo pas Lizę. Jis buvo užimtas ir tuo pasirūpino Tobis. Jo draugai užimdavo jį kvailiausiais dalykais ir neleisdavo net paklausti, kur Tobis. O šis tuo metu vaikščiodavo su Lize. Dažniausiai jie sėdėdavo pievelėje, pamiškėje ir atsisėdę mokydavosi, Lizė skaitydavo jam „Kalio Bliumkvisto nuotykius“, bet jis nesiklausydavo, tik stebėdavo jos rankas, kojas, nugarą, ją VISĄ.
Tą popietę ji pastebėjo, jog jis stengėsi kuo daugiau prie jos liestis. Jos rankos ėmė drebėti, balsas taip pat.
„-Klausyk, Eva Lota...- prabilo jis pagaliau, - ar moki... plaukti šuniuku?“-skaitė ji. Tada nutilo ir sėdėjo kelias minutes tylėdama ir spoksodama į knygą. Tobis pasinaudojęs proga prisiliesti, padėjo rankas jai ant pečių ir pažvelgė per kairįjį petį.
-Tobi, nustok!-sušuko ji.
Tobis klausiamai pažvelgė į ją, nors puikiai suprato, ką ji turi omeny.
-Nustok liesti mane!
-Tau tai nepatinka? Juk Piteriui tai leisdavai liesti save...
-Su Piteriu visiškai kas kita!
-Kuo jis ypatingas? Kodėl aš negaliu būti jo vietoje?-suirzo Tobis.
-Nes tu...-Lizė nežinojo ką pasakyti.
Tobis uždėjo delną ant jos plaštakos. Lizė jo nenustūmė. Tada apkabino ją per juosmenį. Ji tyliai sušnibždėjo jam į ausį:
-Nes tu nesi mano brolis.
Ji pakilo ir nuėjo. Tobis liko piktas sėdėti ant žolės su šalia gulinčia Lizės knyga. „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“ -skelbė viršelis.
***
Lizė nebedraugavo su Tobiu, Piteris negrįžo, ji negrįžo nei pas draugiškas, nei pas nelabai draugiškas mergaites. Per pertraukas ji vaikštinėdavo viena, po pamokų – irgi.
Robertas, ponia Tomson ir ponas Tomsonas manė, kad Lizė ir Piteris vis dar tokie pat artimi, kaip ir anksčiau, kad jie visas popietes praleidžia kartu. Jie vaikščiojo atskirai, bet leido jiems manyti, jog jie teisūs...
***
Vieną popietę, kai Lizė užsuko pas Tomsonus, pasišnekučiuoti su ponia Tomson ir padėti jai virtuvėje, ji nugirdo pokalbį, kurio verčiau nebūtų girdėjusi. Ji, kaip visada, įėjo į Tomsonų namus nepasibeldusi. Ponia Tomson buvo prikalbėjusi ją taip daryti, ji norėjo, kad ji jaustųsi kaip savo namuose. Lizė nuėjo prie virtuvės durų ir išgirdo kažką kalbantis. Tai buvo ponia Tomson ir Piteris, anksčiau grįžęs namo.
-O kur Lizė, Piteri?
-Nežinau.
-Kaip tai nežinai?
-Na... nežinau ir tiek.
-Tai tu nebuvai su ja šią popietę?
-Ne.
-Tai ką veikei, kad taip vėlai grįžai ir dar be Lizės?
-Neprisimenu.
-Piteri?-sudraudė ponia Tomson.
-Na, gerai... Su Lize nesikalbėjau jau keli mėnesiai... Mes susitinkame tik per vakarienę, o šiaip visada vaikštome atskirai, aišku?
-Bet juk ji našlaitė... Kodėl tu ją palieki vieną? Našlaičiams reikia dėmesio.-apmirusiu balsu kalbėjo ponia Tomson.
-Kokia ji našlaitė? Ji juk turi poną Hartlį!
-Bet juk jos mama ir pirmasis tėtis mirę!
-Koks dar pirmasis tėtis?
Poniai Tomson išsprūdo... Ji tikrai nenorėjo to pasakyti, bet pasakė... Pasakė viską. Apie Lizės tėtį, apie Lizės mamą ir apie tai, kiek tiesos yra kreipinyje „dėde Robi“. Visą tai girdėjo ir Lizė. Ji negalėjo patikėti... Ji turi patėvį! Ji turi šeimą!
***
Tą popietę ponia Tomson nesulaukė Lizės apsilankymo, nors ji ir buvo žadėjusi ateiti. Robertas iki vėlumos nesulaukė jos grįžtant namo.
Lizė pabėgo. Ji buvo tokia pikta ant visų: pono ir ponios Tomsonų, Piterio, Tobio, mamos, tikrojo tėčio ir dėdės Robio, kurio ji niekad taip nebevadins. Ji pabėgs toli, toli...
***
Lizė, turėdama su savimi tik drabužius ir pyktį ant visų jai brangių žmonių, iškeliavo iš Stounvilio. Sekantis miestelis buvo už nedidelio miškelio. „Sveiki atvykę į Betervilį“ - skelbė iškaba prie miesto vartų. Tame miestelyje žmonės buvo malonūs, bet kone visiems svarbiausia buvo jų geras vardas, todėl nė vienas nebūtų priėmęs pabėgėlės paauglės į savo namus. O ir pati Lizė turėjo priežasčių, kodėl jų to neprašė. Ji nenorėjo gyventi vos mylia nuo visų tų žmonių, nuo kurių pabėgo.
Tad ji keliavo toliau. Kitas miestelis buvo už penkiolikos mylių, Lizė nebūtų pajėgusi jų įveikti pėsčiomis, todėl paprašė pieno vežėją ją pavežti iki Pelktburno. Šis mielai sutiko. Jis buvo mielesnis, nei kiti miestelio gyventojai ir Lizė dar pagalvojo, jog jis būtų priėmęs ją į savo namus, bet vėliau tai užgožė mintis, kad Roberto Hartlio trobelė pernelyg arti.
Dardėdama pieno vežime, tarp daugybės tuščių bidonų, Lizė mąstė apie poną Hartlį ir ponią Meriloudson, savo motiną. O gal ją reiktų vadinti ponia Hartli? Kas buvo tarp jos ir pono Hartlio? Ar jie TAI darė? Ir kodėl susituokė tik paskutinę minutę? Nes norėjo pasauliui paskelbti apie save, o dukrai sakyti, kad jos pavardė Hartli, dėl Stounvilio teisėjo geraširdiškumo? O kodėl jos motina išdavė tikrąjį jos tėtį, mirusį kare ir pagarbos vertą žmogų? Kodėl jis mirė, kodėl nesutrukdė jiems taip elgtis? O Tobis? Kodėl jis elgiasi su ja lyg norėtų TO? Ir dar Piteris! Jai pikčiausia buvo dėl Piterio! Juk jis prisidėjo prie Tobio grupelės! Jis jos nesaugojo nuo Tobio, o ši dar jį gynė, esą jis – jos brolis!
***
Kai pieno vežimas sustojo Pelktburne, buvo jau tamsus vakaras. Lizė turėjo kur nors pernakvoti. Ji būtų padariusi bet ką, kad tik netektų miegoti po tiltu ar ant parko suoliuko.
Pelktburno gyventojai buvo daug mielesni, nei Betervilio miestelėnai. Lizei mandagiai paprašius vieno dėdės pernakvoti jo rūsyje, šis gailėdamas Lizės pasiūlė jai permiegoti šunų ir kačių klinikoje ir prieglaudoje, kurią kaip sykis ėjo rakinti nakčiai.
Lizė įsitaisė klinikos laukiamajame, ant sofos. Jai buvo gera justi, kad kažkokie geri žmonės gali ja pasirūpinti ir ji nebus palikta likimo valiai. Akimirką jai jau buvo pasirodę, kad niekas kitas ja nepasirūpins, tik Robertas. Dabar ta mintis pasirodė paika, juk pasaulyje tiek daug gerų žmonių, daug geresnių už Robertą Hartlį!
Žinoma, kiekvienam jos vietoje būtų taip atrodę, nes mylimus žmones mes prisimename tik ištikus bėdai, o dabar ji guli ant minkštutėlės sofos, kačių ir šunų klinikos laukiamajame ir nėra ko galvoti apie Robertą. Ar apie Piterį... Ir nesvarbu, kad klinikos laukiamojo sienos taip asocijuojasi su „Leslės“ klinika, kurioje ji praleido vieną svarbiausių savo gyvenimo etapų...
***
Piteris, išgirdęs, kad Lizė negrįžo nei vakare, nei iš ryto, pirmasis suprato kas įvyko. Jis girdėjo kelis Lizės skleidžiamus garsus aną popietę, savo namuose. Iš pradžių jis pamanė, kad tai vėjas varsto duris, bet sužinojęs naujienas, suvokė kas dedasi. Jis buvo pasiryžęs lėkti jos ieškoti, bet tėtis ir mama būtų dar blogiau pasijutę jei dingtų ir jis. Ir vis dėl to Piteriui knietėjo sužinoti, kodėl Robertas jos neieško.
O Robertas irgi suprato kas įvyko, kodėl pabėgo Lizė. Jam taip pat skaudėjo širdį. Jis taip pat norėjo, kad ji grįžtų. Ir jis taip pat rūpinosi jos gerove, bet jo mąstymas buvo kitoks. „Jeigu ji iš tiesų sužinojo VISKĄ, tuomet tai tik jos pačios sprendimas. Kokia nauda būtų iš to, jei ji gyventų su juo, bet nekęstų? Būtų tik dar sunkiau. O dabar... Dabar galbūt ji persigalvos, viską apmąstys kita linkme ir grįš. Nors galų gale - tai būtų neįtikima. Juk kad ir kokia gera mergaitė ji būtų, kad ir kiek kartų geresnė už visas kitas aikštingas mergiotes, ji vis dėl to yra paauglė. Net geriausiomis jos būdo savybėmis negalėtum užgožti šiuo laikotarpiu atsiradusio paaugliško maištingumo...“-mąstė Robertas.
***
-Mergaite... Kelkis, mergaite... Jau rytas... - švelniai budino miela moteris.
-Ne, mieloji, kol kas dar ne.-nusišypsojo moteris.
Ji buvo klinikos sekretorė. Jau buvo laikas atidaryti kliniką. Lizė, mandagiai padėkojusi, išėjo. Lauke jau virė veiksmas. Vyrai ir moterys ėjo į darbus, vaikai – į mokyklas, dar mažesni buvo vedami į darželį, o senyvi žmonės vaikštinėjo parke ir apsipirkinėjo.
Lizė nežinojo kur eiti, ką daryti ir kur reiks apsistoti kitai nakčiai...
***
Ne kažin kas buvo ir Purlių šeimynai. Ponia Purly jau buvo senyva moteris, ar bent jau tokia atrodė. Ji buvo suvargusi ir anksčiau, bet užauginusi keturis vaikus ji taip pervargo, kad visi dešimt metų jos veide padvigubėjo. Išdykusių vaikų auklėjimas buvo daug vargingesnis nei atrodė iš šono. Be to poniai Purly tai reikėjo daryti visiškai vienai, nes jos vyras gėrė tiek daug ir tiek ilgai, kad jį išmetė iš darbo. Tad jai pačiai teko pradėti dirbti. Protingesnė moteris būtų išmetusi tokį vyrą pro savo namų duris, bet ji pirmenybę teikė jausmams. Savo vaikus ji mylėjo taip karštai, kad negalėjo iš jų atimti tėvo ir nesvarbu koks jis blogas pavyzdys jiems buvo. O galiausiai ji dar prisiminė jaunystę, kai dar mylėjo poną Purlį. Jos jausmai jam neatgimė, bet ji sugebėjo jam atleisti už pažadų netesėjimą. Juk jis jai žadėjo rūpintis ja ir turte, ir skurde...
***
Lizė turėjo dėkoti Robertui ir poniai Meriloudson už tai, kad ją užaugino tokią, kokia ji buvo tada, kai senutė, kuriai ji padėjo parnešti namo krepšius su pirkiniais, priėmė ją į savo namus nakčiai. Tačiau Lizė jiems nepadėkojo. Negana to, ji dar mintyse pasišaipė iš jų, kad ir pati gali susirasti kur pernakvoti ir ką pavalgyti. „Tokie jau tie paaugliai“-būtų pasakęs Robertas.
Geraširdė senutė priėmė Lizę nakčiai ir ją pavalgydino, o mainais paprašė tik paskaityti jai knygą.
-Matai, mano rega nebėra tokia, kokia buvo anksčiau. Be akinių aš net pavadinimo neįžvelgčiau, o su jais baisiai pavargsta akys... Būk gera, paskaityk man. Gali išsirinkti bet kurią knygą iš mano lentynos.
Lentynoje buvo keletas rimtų romanų, kurių Lizė net nenorėjo atsiversti, atrodė, jog jie paremti vien mirtimis. Lizė rado kai ką, kas ją sugraudino dar labiau. Tai buvo Astridos Lindgren knygų kolekcija. Tokią pat ji turėjusi pas poną Hartlį, antrame sutriušusios trobelės aukšte, savo kambaryje. Ji paėmė savo mėgstamiausią knygą, „Mažylį ir Karlosoną, kuris gyvena ant stogo“. Lizė atsivertė kažkurį skyrių knygos viduryje ir ėmė skaityti.
„Didelio čia daikto, propeleris, mygtukas... O kas daugiau rūpi mūsų laikų vaikėzams! Netrukus jie į mėnulį skirs dar nepradėję eiti į mokyklą!-skaitė Lizė ir jos ašaros riedėjo skruostais...
***
-Gal aš ir sena, regą praradusi bobutė, bet puikiai matau, kad nesi laiminga,-prieš eidama miegoti, paklausė geraširdė senutė priėmusi Lizę.-Tas dėdė, iš kurio namų pabėgai, ką jis tau padarė?
-Jei galite, neklausinėkite. Nenoriu apie tai kalbėti...-atsakė Lizė ir senutė nuėjo miegoti.
Tą naktį Lizė nemiegojo. Ji tik stebėjo degančias malkas krosnyje, iki kol ugnis užgeso. O jai užgesus, gulėjo ant sofos ir spoksojo į tamsą, apie nieką negalvodama...
***
Kitą rytą Piteris jau neteko kantrybės. Kaip ponas Hartlis gali ramiausiai sėdėti ir laukti, kol Lizė grįš? O jei ji išvis negrįš? Kas bus tada? Piteris net nenorėjo galvoti apie tokią galimybę. Juk Lizės vieta čia, su juo ir ponu Hartliu, ir visais kitais. Jis privalo ją rasti ir sugrąžinti. Šiandien vakare. Jis iškeliaus.
***
Tą patį rytą, Pelktburne. Geraširdė senutė pabudo tik dešimtą valandą, Lizei jau pagaminus pusryčius. Senutė dar paprašė Lizės paskaityti jai knygą. Jai patiko klausytis Lizės balso. Ji buvo, tarsi viena iš tų mažamečių vaikų darželio miegamajame ištempusių ausis besiklausančių „Lotos iš Pramuštgalvių gatvės“.
-Gal galėtumei įverti siūlą į adatą? Mano akys jau pavargo. Kai būsi mano amžiaus, suprasi.-kalbėjo senutė.
Jai patiko guostis Lizei dėl savo silpnų akių. Vėliau ji dar ėmė kartoti:
-Ką aš be tavęs daryčiau, Lize? Ką aš be tavęs daryčiau?
***
Pabėgusi iš Roberto Hartlio namų, Lizė pajuto saldų laisvės skonį. Jai patiko tikėti, kad niekad nebegrįš pas tą seną ūsuotą dėdę, į jo nutriušusią trobelytę, tačiau kad ir kaip ji stengėsi slopinti prisiminimus, ji negalėjo pabėgti nuo Roberto ar Piterio, nes jiedu gyvavo jos širdyje, nesvarbu kokioje gilioje širdies kertelėje jie slėpėsi...
Ir tada, kai senutė pasiūlė jai prieglobstį daugybei naktų į priekį, ji pirmą kartą pagalvojo apie Robertą. Apie jį ne kaip apie Robertą Hartlį, bet kaip apie dėdę Robį. Štai tada ji tapo protinga. Nesakytum, kad atsisakė paauglystės, ne. Tiesiog ji suvokė, kad visi pabėgeliai anksčiau ar vėliau grįžta namo...
***
Geraširdei močiutei buvo labai gaila, kad Lizė atsisako su ja gyventi, bet nepasakė, kad jai reikia pagalbos. Jei reikėjo Lizės, bet juk Lizės reikėjo ne jai vienai. Lizės reikėjo visiems, kurie ją pažinojo. O be to, juk ir pačiai Lizei kažko reikia.
-Supraskite, aš nesakau, kad nenorėčiau su Jumis gyventi, tačiau aš turiu kai kuo pasirūpinti. Yra keli žmonės, kurių aš labai pasiilgau ir nežinočiau kaip toliau gyventi be jų.-kalbėjo Lizė.
-Aš suprantu.-nusišypsojo senutė.
-Atleiskit.-tarė Lizė ir išėjo.
Senutei reikėjo Lizės. Jei Lizė būtų likusi su ja, galbūt būtų spėjusi pakviesti daktarą, kai senutei reikėjo jo, bet mūsų poelgiai yra paslaptis visiems mums ir negalime žinoti, kaip pasielgę mes būsime geresni. Tad Lizė išvyko, o senutę ištiko insultas. Po jo, jai jau nieko nebereikėjo...
***
Lizei pravėrus duris, Robertas stovėjo kambario viduryje ir laukė jos. Lizė puolė jam į glėbį ir pasistiebusi link jo ausies šnibždėjo:
-Tebūnie tai pamoka mums abiems, gerbiamasai. Supraskite, kad našlaitė, kuri iš tiesų nėra našlaitė, bet to nežino, labiau už viską trokšta žinoti tiesą. O aš pati dar ilgai kalsiu sau į galvą, kad ši trobelė – mano namai.
Tada jie atsisėdo ir Robertas jai papasakojo tai, kas buvo svarbiausia, kad jis ir ponia Meriloudson tenorėjo išgelbėti ją, savo mažąją princesę.
-Atleisk man, tėte. Atleisk už viską, ką pasakiau ar pagalvojau apie tave blogo per visą šį laiką.-tarė Lizė.
-Suprantu tave, dukrele.-atsakė Robertas ir išėjo pranešti Tomsonams apie Lizės grįžimą.
Lizė atsigulė lovą ir perskaitė tą pačią „Mažylio ir Karlsono, kuris gyvena ant stogo“ ištrauką, kurią skaitė Pelktburne. Tik šįkart nebuvo jokių ašarų.
Po pusvalandžio sugirgždėjo durys ir pasigirdo trepsėjimas ant laiptų. Piteris puolė į Lizės lovą ir stipriai ją apkabino.
Tuojau grįžęs Robertas, atsigulė į lovą ir iki vėlumos, su palaima širdyje klausėsi kaip Lizė skaito Piteriui „Kalio Bliumkvisto nuotykius“. Ji jam skaitė ir skaitė visą naktį...
***
Po Lizės grįžimo, Piteriui vis dar reikėjo lankyti mokyklą. Lizė susirgo, juk naktyje apkeliavo tris miestelius ir nemiegojo dvi naktis.
Kelias dienas Lizė kosėjo sausu kosuliu, o nosis nuo šnypštimo net paraudo. Robertas norėjo pasilikti ir ją slaugyti, bet Lizė jį įtikino, jog negalima apleisti darbo.
-Be to aš jau nesu maža. Moku ir pati savimi pasirūpinti. Nesijaudink, tėte, daugiau aš nepabėgsiu.-nusijuokė ji ir išstūmė Robertą pro duris.
Iš karto po pamokų, Piteris atbėgdavo pas Lizę ją slaugyti. Lizei patiko, kad Piteris vėl jos brolis ir dėl to ji net nesiskundė per didele priežiūra. O prižiūrėjo ją visi: rytais Robertas išvirdavo jai arbatos ir pagamindavo pusryčius, jam išėjus į darbą , ateidavo ponia Tomson ir slaugydavo Lizę iki atlėkdavo Piteris. Tada grįždavo Robertas, Piteris, žinoma, likdavo iki vėlyvo vakaro ir išeidavo tik su ponu Tomsonu, kuris apžiūrėdavo Lizę kaip daktaras.
Robertas vis dar skaitydavo Lizei prieš miegą. Atrodytų keista,juk jai jau penkiolika, bet ji vis prašydavo ir prašydavo paskaityti.
-Juk ir pati moki. Galėtum pati pasiskaityti.-sakydavo Robertas.
Bet man patinka klausytis tavo balso.-ir viskas baigdavosi jos šypsniu.
Po savaitės, Lizė pasveiko ir grįžo į mokyklą. Klasėje niekas nežinojo apie jos pabėgimą. Tai buvo Hartlių ir Tomsonų šeimyninė paslaptis.
-Lizė tiesiog susirgo.-pasakojo Piteris visiems.
Vis dėl to kai kas įžvelgė daugiau nei pasakojo Piteris. Tai buvo Tobis. Jis pastebėjo kaip suartėjo Piteris su Lize ir pamanė, kad jie darė TAI. Bet juk tai buvo visiška netiesa...
Piteris nepaliko Tobio grupelės, Lizė nepasakojo jam, ką darė Ronis. O Lizė nematė priežasčių, kodėl ji ir Tobis negali likti draugais. Juk jis jau suprato, kad jam nieko neišdegs ir dar Piteris būdavo šalia. Tobis nedrįsdavo jos pernelyg liesti, matant Piteriui.
Beje Piteris irgi liesdavo Lizę, tik daug švelniau ir tie prisilietimai Lizei atrodė kitokie, broliški. Štai Tobiui reikėjo daugiau. Tada Lizė nesiryžo jam TO duoti. Juk jai tik penkiolika.
Šitaip praėjo dar dveji metai. Lizei, Piteriui, Tobiui ir visiems kitiems buvo aštuoniolika. Jie jau dvyliktokai. Pavasarį, po aštuoniolikto Lizės gimtadienio, prasidėjo egzaminai. Visi kniurksėjo, kam tokiu oru reikia mokytis. Lizė, Tobis ir Piteris sėdėdavo pievelėje garsiai skaitydami tai vieną, tai kitą vadovėlį. Tobiui skaitant, Piteris ir Lizė atidžiai spoksodavo į horizontą, bandydami įsivaizduoti tai, ką jis skaitė. Kai skaitydavo Lizė, berniukai žvelgdavo į ją. Piteris susikaupęs klausydavosi, o Tobis tik svajodavo apie Lizę. Kai ateidavo eilė Piteriui, Tobis uždėdavo savo delną ant Lizės plaštakos.
Pamažu Lizei pabodo toks vienodas gyvenimas ir mokslai. Jai trūko ko nors naujo. Ko nors, ko ji dar nesimokė. Tad ji pasidavė Tobio spaudimui, leido TAI daryti. Jai daug labiau norėjosi, kad Tobio vietoje būtų buvęs Piteris, bet ji buvo įsitikinusi, kad svarbiausia Piterio ir jos brolystės taisyklė yra: „Tik brolis ir sesuo, mylintys brolis ir sesuo, bet nieko daugiau“. Be to ji nebūtų drįsusi pasinaudoti Piteriu nuobodulio numušimui, taip, kaip ja pasinaudojo Tobis.
Netrukus TAI tapo kasdienybe, Piteris nieko nežinojo, nes Lizė privertė Tobį prisiekti, jog viešumoje jis to nepasakos ir nebandys pademonstruoti, kokie jis ir Lizė dabar artimi. Tobis, žinoma, pažado nesilaikė, jis papasakojo viską savo grupelei jau po pirmo karto, bet svarbiausios pažado dalies buvo laikytasi – Piteris ir Robertas nieko nežinojo.
Vis dėl to Lizę kankino prieštaringi jausmai. Vieną iš tų popiečių, kai Robertas dar buvo negrįžęs, o Piteris padėjo mamai darbuotis virtuvėje, Tobis vėl tai pradėjo. Jiedu buvo Roberto trobelėje. Lizė priremta prie sienos, susmuko ant žemės. Tobis ją bučiavo ir bučiavo... Lizės alkūnė įsirėmė į aštrų kabliuką. Tą kabliuką Robertas prieš dvyliką metų buvo perkėlęs metru žemiau, kad Lizė pasiektų pasikabinti kailinukus. Tą popietę Lizė pasakė Tobiui, jog šiandien jai nėra nuotaikos TAM. Tobis pyktelėjęs išėjo, o Lizė liko viena ir kankino save įkyriomis mintimis. „Aš išdavikė. Išduodu Robertą, išduodu Piterį. Išduodu savo šeimą. Aš išdavikė“-galvojo ji.
***
Daugiau tai nepasikartojo. Lizė nutraukė bet kokius santykius su Tobiu. Piteris stebėjosi, kodėl Tobis dingo iš jų trijulės, o Lizė tik gūžčiojo pečiais.
Baigėsi egzaminai. Prasidėjo atostogos. Jau beveik visų egzaminų rezultatai buvo žinomi. Piteris ir Lizė išlaikė visus. Lizės rezultatai buvo šiek tiek aukštesni, bet didelio skirtumo su Piterio darbais nebuvo.
-Tai būsite daktarais, vaikučiai?-linksmai paklausė ponia Tomson per vieną Tomsonų ir Hartlių vakarienę.
Taip, Lizė ir Piteris svajojo tapti daktarais. Piteris norėjo tęsti savo tėvo darbą – tapti chirurgu, o Lizė žavėjosi darbu su vaikais, tad norėjo būti vaikų gydytoja. Jiedu abu įstojo į Hertsfildo universitetą, jis buvo netoli Longvilio, didelis kelias nuo Stounvilio.
Robertas jautė, kad greitai vėl liks vienas, bet Lizė jį ramino atvažiuosianti per kiekvienas Kalėdas ir vasaros atostogas.
Lizei ir pačiai buvo neramu. Jai palengvėjo, kai sužinojo, jog bendrabutyje gyvens su Piteriu, tačiau ji suvokė pasiilgsianti Roberto skaitymo prieš miegą. Tiesa, visas Astridos Lindgren knygas jie jau buvo perskaitę, bet jie vis skaitė jas iš naujo ir iš naujo...
***
Vasaros atostogos buvo gan linksmos. Lizė ir Piteris dienų dienas praleisdavo miške. Jie laipiojo po medžius, braidė ežerėlyje ir ilsėjosi pievose.
Vasaros pabaigoje turėjo būti devynioliktas Piterio gimtadienis. Jie jį atšventė taip pat, kaip ir kiekvieną gimtadienį – ledainėje ir miške.
-Su gimtadieniu, Piteri, mano broliuk.-pasveikino Lizė sėdėdama su Piteriu medyje ir uždėjo savo delną ant jo plaštakos.
***
Po kelių dienų Piteris ir Lizė pradėjo krautis krepšius. Didžiąją dalį Lizės turto sudarė suknelės ir knygos. Ji paėmė visas jai dar tinkamas dėvėti suknias, kurias jai buvo nupirkęs Robertas ir dar vieną suknią, ponios Meriloudson vestuvinę suknelę. Lizė nė karto nebuvo jos apsivilkusi, bet paėmė kaip siuvenyrą. Taip pat ji pasiėmė visą Astridos Lindgren knygų kolekciją, ji tiesiog negalėjo jų palikti.
Prieš Lizei ir Piteriui išvykstant, buvo surengta šventinė vakarienė. Ji, nuo kitų Tomsonų ir Hartlių vakarienių tik gardesniais, bei gausesniais valgiais. Ir dar tuo, kad beveik niekas nekalbėjo. Su šia pagarbia tyla praeityje buvo palikta Lizės su Piteriu vaikystė ir paauglystė...
Ketvirtas skyrius:
Mano Princas
Pirmąją naktį po to, kai Lizė buvo įsodinta į traukinį, Robertas antrą kartą susapnavo tą patį sapną. Tik šį kartą tamsiaplaukė apsnigtais laukais bėgo ne pas jį, o nuo jo. Ir šįkart ji turėjo veidą. Tai nebuvo ta mergina, kuri sudaužė jam širdį, kai jis dar buvo paauglys. Tai buvo mergina, kuri dar tą pačią dieną su šypsena mojavo per traukinio langą. Tai buvo Lizė. Robertas suprato, ką reiškė šis sapnas. Lizė vėl pabėgo. Ji ir vėl jį paliko. Jis ir vėl bus toks pat piktas ūsuotas dėdė, koks buvo prieš jai pasirodant jo trobelėje.
Tačiau ne viskas buvo tiesa. Robertas nebebuvo piktas. Tie pasikeitimai, kuriuos jame paskatino Lizė, buvo negrįžtami.
***
Naujoje aplinkoje Lizė apsiprato gana greitai. Piteris nebesistengė susirasti kitų draugų, jam pakako Lizės ir tų, su kuriais susipažindavo per ją. Lizė buvo greitai prisitaikanti mergina, bet kur mokėjo susirasti gerų draugų. Piteriui buvo sunkiau, tačiau abu buvo įsitikinę, kad ateis laikas, kai jiems kartu pavyks nugalėti jo drovumą. Gal net jis susiras merginą. Piteris griežtai atsisakė apie tai kalbėti, jam užteko Lizes, mielosios sesutės, kuri niekada jo nebeišduos.
Mokslai abiems sekėsi puikiai. Tiek puikiai, kiek gali sektis medicinos studentams, kurie visais laikais buvo spaudžiami po kieno nors padu.
Lizė buvo teisi. Ji pasiilgo Roberto skaitymo prieš miegą, bet netrukus tas ilgesys buvo numalšintas, nes jai prieš miega ėmė skaityti Piteris. Jam buvo nedrąsu skaityti jai, jam labiau patiko pačiam klausytis jos balso, bet jis sutiko vaidinti Roberto vaidmenį, vien dėl to, kad galėtų pasidžiaugti princesišku Lizės veidu, kai ši miega.
Deja, medicinos studentams retai kada leisdavo miegoti naktimis, kaip normaliems žmonėms. Dažnai jiems tekdavo graužti knygas iki paryčių.
Per kiekvienas atostogas Piteris ir Lizė grįždavo į Stounvilį. Negalėtum apsakyti Roberto džiaugsmo tomis akimirkomis, kai ji išlipdavo iš traukinio, tačiau jiems vėl išvažiavus į Hertsfildą, Robertas išsyk ištirpdavo liūdnų apmąstymų duobėje.
Jis mąstė apie liūdną savo gyvenimėlį. Lizė pasirinko būti vaikų gydytoja. Štai, jau antra moteris jį palieka dėl vaikų. Ir vis dėl to, juk tik dėl to mažo vaiko atvesto į jo trobelę, dėl Lizės jis tapo toks, koks yra dabar. O dabar, ar bent jau kartkartėmis jis tampa laimingas...
***
Vieną žiemos vakarą, prieš Kalėdų atostogas, Hertsfilde. Piteris ir Lizė sėdėjo lovoje, vienas prieš kitą ir Piteris skaitė Lizei „Mažylį ir Karlsoną, kuris gyvena ant stogo“.
-Piteri, ar galiu kai ko paklausti?-pertraukė jį Lizė.-Jeigu žmogus, kuris tau yra brangus ir, kuriam tu esi brangus, padarytų baisų dalyką... Ar tu jam atleistum?
-Priklauso nuo to, kiek tas žmogus man yra brangus ir kiek baisus tas dalykas yra.
-Sakykim, tas žmogus – tavo šeimos narys. O dalykas yra labai labai baisus.
-Na, ne visi myli visus savo šeimos narius vienodai, o kiek dalykas yra baisus galėčiau spręsti tik sužinojęs, koks jis.
-Tarkim, tai tavo sesuo ir ji permiegojo su jūsų abiejų draugu...
-Ak, Lize, žinoma, aš tau atleisiu. Juk tu mano sesuo. Kuo tavo lytiniai santykiai susiję su manimi?-išspaudė jis, bet ir pats savęs neįtikino paskutiniu sakiniu.
Piteriui buvo tikrai skaudu, bet kažką panašaus jis jau nujautė. O didžiausia paguoda buvo tik tai, kad visa tai jau baigėsi ir Lizė dabar yra tik su juo.
-Atleisk man, Piteri. Aš esu pabaisa. Pabaisa išdavikė.-puolė glėbesčiuotis Lizė.
-Na jau, na jau. Nekalbėk nesąmonių. Tu esi tobula princesė.-Piteris paglostė jos nugarą.
Nors Piteris, Robertas ir visi kiti nuoširdžiai sakė, kad ji – princesė, ji pati taip nesijautė. Galbūt ji ir princesė, bet tikrai niekada nebus tobula. Juk ji įskaudino tiek daug žmonių, tiek kartų buvo nusikaltusi, supykusi beveik be priežasties... Ji tiesiog negali būti tobula, bet nesvarbu, kiek ji blogo kam padarė, niekas negalėjo ant jos pykti, jie tegalėjo vadinti ją princese...
***
Pavasaris. Lizei jau dvidešimt vieneri. Lizė su Piteriu sėdi bendrabučio kambaryje ant kilimo apsivertę knygomis ir mokosi dar vienam egzaminui.
-Tau dar nepabodo?-klausia Piteris.
-Žinoma, kad pabodo. Visiems jau pabodę, bet pasiduoti aš nežadu.-atsako ji ir vėl įsikniaubia į knygą.
Piteris omenyje turėjo ne mokslus. Kampučiu savo širdies Lizė tai suprato, bet nenorėjo pasiduoti tuščioms svajoms, jeigu jis vis dėl to būtų kalbėjęs apie mokslus. Piteris švelniai paėmė iš jos rankų knygą ir užvertė ją.
-Elizabeta, ar norėtum tapti mano žmona?
***
Ak, Lizė to sakinio laukė jau taip ilgai... Ji jau seniai troško būti kuo nors daugiau nei vien Piterio seserimi. Štai pagaliau Piteris jai pasipiršo ir ji, žinoma, sutiko. Jai rodėsi, kad yra laimingiausias žmogus pasaulyje, kad ir kokia ši frazė nuvalkiota.
Vasarą jie grįžo į Stounvilį šiek tiek anksčiau, nei įprasta. Jie iškart patraukė į pono Hartlio namus. Robertas baisiai apsidžiaugė, kad Lizė sugrįžo. Pagaliau ji vėl liks čia ilgesniam laikui... Jo laimė truko neilgai. Jis pastebėjo, kad Piteris ir Lizė susikabinę už rankų, o Lizės dailią rankelę puošė žiedas.
-Su didele pagarba ir nekantrumu, prašau Jūsų kaip tėvo, palaiminkit mus.-iškilmingai tarė Piteris.
Robertas apmirusiu balsu atsakė:
-Piteri... Ak, sūnau. O juk buvai jos brolis...
Robertas jautėsi išsduotas. Piteris, tas berniukas, kurį jis laikė savo sūnumi, atėmė iš jo Lizę. Dabar jie išvyks, susikurs savo gyvenimą ir nebegrįš. Jis manė, kad ji per amžius bus jo nuosava maža princesė... O dabar princesė atiteks kitam...
***
Vestuvės turėjo įvykti dar tą pačią vasarą. Tomsonai visomis išgalėmis stengėsi padėti Lizei rengti jas.
Nors ir skaudančia širdimi, Robertas juos palaimino. Jis įsikalbėjo sau, kad taip Lizė bus laiminga. Jis irgi stengėsi padėti Lizei kaip Tomsonai, deja negalėjo. Jis susirgo galvos smegenų ateroskleroze. Jam svaigo galva, kojos buvo nejudrios, sunku nuryti maistą.
Jo liga jau buvo toli pažengusi, bet jis atsisakė chirurginio gydymo.
-Jau geriau mirti, nei gyventi su protezu smegenyse.-atsakė jis, ponui Tomsonui paaiškinus koks gydymas jo laukia.
Robertas buvo užsispyręs, it ožys, todėl vaistus leisti leido tik ponui Tomsonui, nors jis buvo chirurgas, bet netgi prieš jį jis spyriojosi. Ponas Tomsonas liepė Robertui kurį laiką nevalgyti gyvulinio maisto, o Robertas buvo taip pripratęs prie mėsiškų patiekalų, kad nepajėgė jų atsisakyti.
Jam teko išeiti į penciją. Senasis „Leslės“ gaudytojas mirė, jaunasis, gedėdamas kolegos, išėjo iš darbo. „Leslė“ bankrutavo. Visi benamiai šunys ir katės buvo išvežti į Pelktburgo gyvūnų prieglaudą. Seselė atliekanti sekretorės pareigas išvyko pas savo dukterį. Antroji seselė buvo jauna ir veikli, todėl iškeliavo paskui buvusius „Leslės“ globotinius, į Pelktburgą. Vienas Roberto kolega irgi išėjo į penciją, o trečiasis veterinaras neteko darbo ir visą gyvenimą taip ir nugyveno bedarbis, nes niekas nenorėjo priimti senyvo, į penciją beišeinančio veterinaro. O „Leslės“ direktorius... Jis tiesiog vaikščiodavo aplink baltą klinikos pastatą ir spoksodavo į užkaltus langus...
***
Vieną dieną, kai ponia Tomson su Lize vaikštinėjo po Betervilio parduotuves, ponas Tomsonas dirbo Stounvilio ligoninėje, o Piteris stebėjo jo darbą, Robertas liko vienas. Jam dar stipriau, nei įprastai svaigo galva, neišlaikė lygsvaros, teko gultis į lovą, vaizdas liejosi akyse, trumpam jis neteko sąmonės. Pabudęs jis pradėjo švebeldžiuoti:
-Ji-i buvla manu-o nusa-va mža princse-e...
Po šio sakinio jam visiškai aptemo akys, galva apsvaigo, kojas užvaldė visiškas paralyžius, o kūnas suglebo.
***
Pamačiusi Robertą išbalusiu veidu lovoje, Lizė skaudžiai pravirko. Piteris išvedė ją laukan. Jam ir pačiam buvo skaudu, juk Robertas buvo tarsi antrasis jo tėtis, bet Piteris suprato, kad laikas jam pačiam būti tėvu, ar bent kaip tikram vyrui rūpintis Lize ir jos vaikais, jei tokių kada nors bus. Laikas jam suaugti ir perimti Lizės globą...
***
Po trijų dienų įvyko Roberto laidotuvės. Piteris, nors ir labai norėjo, nepravirko. Jis tik glostė Lizės galvą ir leido jai įsikniaubti į jo krūtinę.
-Jei jis būtų leidęs man padaryti tą operaciją.-vis kartojo ponas Tomsonas.
-Visi jo pasiilgsime.-tarė ponia Tomson.
-Jis buvo mano tėvas.-sumurmėjo Lizė vis dar kūkčiodama.
-Jis buvo tėvas mums abiems.-tyliai atsakė Piteris ir Robertas Hartlis, ramiai gulintis karste, buvo įkeltas į duobę.
***
-Vestuvių nebus,-tarė Lizė, kai juodu su Piteriu gulėjo lovoje.
-Kodėl?-ramiai paklausė Piteris.
-Juk supranti... Dėdė Robis nenorėjo tų vestuvių.
-Elizabeta, dėdė Robis mirė. Jo nebėra.
-Bet jis turi būti laimingas, prieš patekdamas į dangų.
-Ak, Lize, neįmanoma visų pasaulio žmonių padaryti laimingais... Be to dėdė Robis norėjo matyti laimingą tave. Ir aš noriu... Noriu matyti tave besišypsančią ir su vestuvine suknele.
***
Mažų vaikų ateitį labai paveikia tai, ką jie girdi prieš užmigdami. Elizabeta ir Piteris – gyvas to pavyzdys. Pirmiausia jie klausėsi „Mažylio ir Karlsono, kuris gyvena ant stogo“, todėl ši knyga labiausiai įstrigo į jų vaikiškas galveles. „Ronja, plėšiko duktė“, dėl kurios jie tapo broliu ir seserimi, buvo užmiršta. Jie atsisakė savo brolystės. Jie susituokė.
Vasaros pabaigoje, po dvidešimt antrojo Piterio gimtadienio, Elizabeta lydima pono Tomsono žengė prie altoriaus apsivilkusi savo motinos vestuvinę suknią.
-Ar Jūs, Piteri Tomsonai sutinkate imti šią moterį į savo teisėtas žmonas ir mylėti ją ir turte, ir skurde, ir laimėje, ir nelaimėje, iki mirtis jus išskirs?-tarė tas pats senyvas kunigas, kadaise sutuokęs velionius Robertą Hartlį ir ponią Meriloudson.
-Sutinku.-atsakė Piteris.
-Ar Jūs, Marija Elizabeta Hartli, sutinkate imti šį vyrą į savo teisėtus vyrus ir mylėti jį ir turte, ir skurde, ir laimėje ir nelaimėje, iki mirtis jus išskirs?
-Sutinku.-atsakė Lizė.
-Galite pabučiuoti nuotaką.
Piteris švelniai pabučiavo Elizabetą. O pirmasis tostas vestuvinėje puotoje buvo Piterio.
„Tos nuostabios pasakiškos dienos jau praėjusios, bet jis užkariavęs pasakų princesės širdį, ir štai dabar būsiančios jų vestuvės“-tai buvo ištrauka iš „Mažylio ir Karlsono, kuris gyvena ant stogo“.
PABAIGA